Užpernai gruodis. Pats vidurys. Užsitrenkė poeto Sigito Gedos gyvenimo durys. Tiek daug likome apie jį nesužinoję. Jo durims rakto neparinksi, nesutiksi, nepaklausi. Bet juk kažkas liko ir šiapus durų. Nepasakyta meilė. Moteris.
„Kino pavasaryje” rodytas Džiugo Katino dokumentinis filmas „10” suintrigavo. Sigito Gedos neįvardintos bičiulės atsivėrimais. Kas ji? Virginija Majorovienė, „Moters” žurnalo redaktorė, ketverius paskutiniuosius poeto metus buvusi greta.
Susitikome “Moters” redakcijoje ir iškart aptarėme pokalbio ribas. Yra dalykų, kuriuos norėtų pasilaikyti rengiamai prisiminimų knygai. Nenorėtų gilintis į kriminalines įvykių potekstes, nors S.Gedos mirties aplinkybių ikiteisminio tyrimo bylos dokumentų kopijos - storame segtuve ant jos stalo.
Čia pat ir minėtame filme matytas rankraštinis S.Gedos eilėraščių sąsiuvinis. Jo paties išpuoštas aplikacijomis, paties įrištas - dovana mylimosios gimtadieniui. Prieš pat mirtį rankraštį spėjo įteikti Rašytojų sąjungos leidyklai, o jo mirties metinėms “Siuita Virginijai” pasirodė su Mikalojaus Vilučio iliustracijomis.
„Negi dar nevėlu, negi dar...”
• Ta eilutė - iš „Siuitos”. Skaičiau baltą ploną knygelę lyg biblinę “Giesmių giesmę” ir galvojau, kad likimas, iškrėtęs poetui tokį žiaurų pokštą, nepagailėjo ir kompensacijos. Buvote šalia pastarąjį jo gyvenimo tarpsnį ir tai reiškė jam be galo daug.
• Susipažinome gerokai anksčiau prieš nelaimę. Turėjau paimti interviu apie moters temą jo poezijoje. Ruošiausi - nepatikėsit - gal du mėnesius. Kalbant atvirai, prisibijojau. Atrodė griežtas, rūstus. Maniau, ne taip paklausiu - tėkš atgal žodžiu kaip akmeniu. Dar sklandė neseni gandai, kaip „nuvertęs” Petkevičių. Vyriškai pasišnekėjo ir nedidukas Geda nugriovė tokį mūrą!
Laukė pasiruošęs: saldumynai, kava. Įspėjo nevaišinti skanėstais šunelio. Ir pradėjo... klausinėti. Kas esu, iš kur kilusi, kas tėvai. Nustebo, kad našlė. Pats žmoną buvo palaidojęs vos prieš tris mėnesius.
Į klausimus atsakinėjo išsamiai, plačiai. Kad ir kur būtų nuvairavęs, visada grįždavo prie esmės. Vėliau sužinojau, kad nėra atstūmęs nė vieno žurnalisto. Laikėsi nuostatos, kad nėra blogų klausimų, yra tik nevykę atsakymai.
Pas jį net mokinės ateidavo - pasikalbėti apie literatūrą. Pirkdavo braškių, pieno – „pavaišinti vaikus”. Vaikai jam buvo labai svarbūs. Uršulę mylėjo be proto. Vėlyvas vaikas, iš didelės meilės. Sakė, kad dėl jos motinos palikęs pirmąją žmoną, neteko teisės matytis su vyresniaisiais vaikais - Šarūnu ir Marta. Tad jaunėlė jam buvo viskas - pats valgydino, vystė, prausė, migdė. Visose nuotraukose mažylė įsikibusi ne mamai, o tėvui į ranką.
• Ir staiga - tokia kraupi atomazga...
• Ne, negalėjo pakelti rankos prieš dukterį. Tai, ką skaičiau laikraščiuose, - tarsi apie kitą žmogų.
• Kodėl nesigynė?
• O kaip gintis tėvui? Kaltinant savo vaiką? Beje, spaudoje taip ir mirgėjo: vaikas, vaikas. O Uršulei tada buvo - 26-eri. Suaugęs, subrendęs žmogus.
• Kaip susiklostė jūsų santykiai su Uršule?
• Kai mudu susipažinome, ji buvo užsienyje. Dirbo tai Ispanijoje, tai Italijoje. Atvažiuodavo nedažnai ir labai trumpam. O kai sugrįžo, kelis mėnesius niekur nedirbo. Sigitas nesiskųsdavo, kad sunku išlaikyti, tik užsimindavo, kad nuėjusi į parduotuvę pieno ir duonos, net iš 200 litų grąžos neatnešdavo. Rimtesni nesutarimai, pasak jo, prasidėjo, kai duktė ėmė grįžti paryčiais. Neužmigdavo net išgėręs migdomųjų. Į skambučius, žinutes neatsako, pati neatsiliepia. Po bemiegių naktų jis negali dirbti. Sakydavo, galva - lyg plieno lanku suveržta. Galų gale jai pasakė: Uršule, abiem mums reikia susitvarkyti gyvenimą. Parduosiu butą ir duosiu pinigų vieno kambario būstui. Ji esą pareikalavo senamiesčio, bet tai buvo ne Sigito išgalėms. Kiek išgalės, žadėjo padėti sūnus.
Buitinius rūpesčius į antrą planą nustūmė Sigito liga - jam diagnozuotas antros stadijos prostatos vėžys. Du mėnesius vežiojau jį švitintis į Santariškes. Tie begaliniai laukimai eilėse! Niekada nedeklaravo savo teisių, nereikalavo išskirtinio dėmesio. Pats susimokėjo ir už onkologiniams ligoniams priklausančią reabilitaciją.
Įveikęs ligą, buvo pilnas optimizmo. Sakė, man dar liko kokie 25-eri. Jo tėvas sulaukęs 85-erių, tai ir jis ruošėsi...
Geltonojo aplanko mįslė
• Ar Uršlė įžvelgė jumyse potencialią pamotę?
• Manau, kad taip. (O, tie mitologiniai stereotipai...) Esu iš jos gavusi įspėjamą žinutę iš Romos, jos Sigitui nerodžiau. Nenorėjau jam skaudinti širdies. Išsaugojau ją, bet dabar cituoti nenorėčiau.
• Ar ruošėtės oficialiai susituokti?
• Taip. Štai šitas žiedas - Sigito dovana. Kai pirmą kartą nuėjom registruoti santuokos, buvau pamiršusi... pasą. Atidėjo. Netrukus išvažiavom į Vieciūnus, jo sodybą prie Nemuno Druskininkuose. Sutarėm: kai tik grįšime, tai ir vėl nueisime.
Į Vieciūnus dažnai važiuodavome. Niekur jis nesijausdavo taip gerai, kaip ten. Prieš langus už Nemuno - piliakalnis, Liškiavos bažnyčia. Basas po kiemą, basas Nemuno pakrantėmis... Atsileisdavo tas galvą veržiantis “plieno lankas”, nebereikėdavo vaistų. Nuo sėdimo darbo jam nuolat skaudėdavo sprandą, pečius. Kai pamasažuodavau, sakydavo: kokia palaima! Bet įkalbėti eiti pas masažuotoją - jokiu būdu. Drovėjosi.
Į Vieciūnus dažnai veždavomės ir mano vaikus. Ypač susidraugavo su Aušrine, kuriai, kai susipažinome, buvo vos trylika. Jis vesdavosi ją į pievas, mišką, rodydavo paukščius, augalus, žinojo visų lotyniškus pavadinimus. Aušrinė jį dievino.
• Grįžtu prie to paties: kodėl nesusituokėte?
• Tą ir ruošėmės daryti tuoj pat sugrįžę iš Vieciūnų. Bet Sigitas rašomojo stalo stalčiuje neberado paruoštų dokumentų. Viskas buvo sudėta į didelį geltoną segtuvą: pasas, gimimo liudijimas. Visus stalčius išvertėm - kaip į vandenį.
• Erkiulis Puaro paklaustų: kam tai buvo naudinga? Kas turėjo raktus?
• (Virginija suka nuo temos). Sigitas tuoj pat ėmė rūpintis nauju pasu. Be gimimo liudijimo - tai labai ilga procedūra. Juolab kad jis gimęs karo metais, daugybės dokumentų archyvuose nebėra.
Galų gale po ilgų vargų išsiėmė gimimo liudijimo, paso dublikatus. Ir vėl ėmė mane raginti: gal nori su manim kalėjime susituokti?
• Rimtai svarstė tokią galimybę?
• Visai rimtai. Nusipirko nešiojamąjį kompiuterį. Mano duktė mokė juo naudotis, nes iki tol senu papratimu spausdindavo tik rašomąja mašinėle.
• Taigi...
• Nesuspėjome. Kas galėjo žinoti, kad jo dienos suskaičiuotos. Jeigu būtume tą pačią savaitę... Bet po savaitės jo nebebuvo.
Du mitai: girtuoklystė ir „sugyventinis”
• Žiniasklaida netilo apie nesaikingą S.Gedos girtuokliavimą. Beje, ne tokį jau retą tarp mūzų globotinių.
• Linkėčiau, kad tie rašiusieji tiek pat tegertų, kiek Sigitas. Per ketverius mūsų pažinties metus rimtai yra pasigėręs tik tris kartus. Pirmąjį kartą - kai užbaigė versti Dantės „Pragarą”. Sako, dabar jau nusipelniau atsipalaiduoti, keturias dienas manęs nebus. Praėjus tam terminui, paskambino guvus, linksmas. Beje, man dievagojosi: nė vienos eilutės nėra parašęs neblaivus.
Neslėpė, kad yra turėjęs tą problemą, todėl labai kontroliuodavo save - net nepradėdavo. Kartu važinėjome į jo knygų pristatymus, susitikimus su skaitytojais, po kurių visada - vaišės. Jis - nė taurelės. Kiek visokių švenčių gausioje mano giminėje - nė alaus neparagaudavo. Kai skaitydavau, ką rašo laikraščiai, atrodė - apie kitą žmogų. O kai perskaičiau apie „sugyventinį” - visai amo netekau.
• Iš kokio piršto tai išlaužta?
• Kai mudu ilgesniam laikui kur nors išvykdavome (kad ir į Varšuvą, į jo knygos pristatymą), šunelį prižiūrėti pasikviesdavo vienišą bičiulį vertėją. Būdavo, grįžtame naktį, tai Juozas, suprantama, lieka iki ryto. Žiniasklaida rašė, ką norėjo, pažeisdama visas nekaltumo prezumpcijas. Ir „Delfi”, ir laikraščiuose. O žmonės tiki tuo, ką mato „juodu ant balto”. Sigito daliai teko baisi neteisybė.
• Buvote šalia. Kaip jautėsi?
• Kaip kampe užspeistas žvėris. Bijojo iš namų išeiti, kad pirštais nerodytų. Kovojau su tuo kaip išmanydama. Drąsinau, buvau kartu. Apsipirkti veždavausi į pačius didžiausius prekybos centrus. Įsprausdavau delną į jo ranką ir eidavome pasivaikščioti, į teatrą, kavines. Mus jau medžiojo paparacai. Kartą, išėjus iš miuziklo “Meilė ir mirtis Veronoje”, į veidus plykstelėjo blykstė...
Dvi mirties datos: gruodžio 11 ir 12
• Dž.Katino filme iškėlėte versiją, kad mirtis galėjo būti smurtinė.
• Nes gydytojai neurochirurgai sako, kad žmogus taip susižaloti griūdamas pats negalėjo. 5 cm žaizda pačiame viršugalvyje, į kairę nuo momens - daugybė kraujosrūvų ir 110 g kraujo krešulys po kaukole. Mirties faktą nustatęs gydytojas viso to „nematė”. „Nepastebėjo“ ir krauju sukepusių plaukų, kruvinos pagalvės. Taip susižaloti galima tik krentant iš labai aukštai ant viršugalvio. Arba... Ne, nenoriu spėlioti, daryti prielaidų. Ne mano tai darbas. Yra nuotraukos, vienas kitam prieštaraujantys mirties aplinkybių aprašai. Tuos dalykus turi aiškintis teismo tyrėjai. Kaip ir nustatyti tikrąjį mirties laiką. Dabar gi figūruoja dvi datos: gruodžio 11-a ir gruodžio 12-a. Namuose nustatomas vienas, o kitą rytą Teismo medicinos institute - kitas. Ten pastebėta, kad „žaizda nežymiai kraujuoja“. Ką tai reiškia? Kad dar gyvas įkištas į šaldytuvą? Daugybė neatitikimų, nesutapimų, net atviro melo. Niekas nieko tiksliai nežinojo, nesakė. Net Sigito sesuo buvo įsitikinusi, kad jis mirė nuo insulto.
• Koks buvo paskutinis jūsų susitikimas?
• Susiskambinome iš vakaro, susitarėme, kad rytoj atvažiuosiu pas jį pietų. Nupirks žuvies, o aš paruošiu. Jau po manęs, apie 22-ą dar šnekėjosi su Dž.Katinu, savo krikštasūniu. Buvo geros nuotaikos, ruošėsi miegoti...
...Kitą rytą atsibudau su aiškia sapno vizija: eina Sigitas su Petkevičium ir linksmai šnekasi. Aš nustebusi žiūriu, o jis sako: matai, kaip būna - gyvenime priešai, o dabar susidraugavom...
Skambinu - neatsako. Nuvažiavusi į darbą vėl bandau - tyla. 15 val. nuvažiuoju pas jį. Neatidaro. Rakto duryse nėra. (Jo niekada neištraukdavo būdamas namie!) Visi trys telefonai (naminis ir du mobilieji) čirškia už durų. Perskambinu visiems draugams - niekas nieko nežino. Grįžusi į darbą prisiskambinu Sigito krikšto dukrai Almai, o ši - Uršulei, kad nuvažiuotų su savo raktais. 17.45 val. ji atsiliepia Sigito telefonu: „Jūs su juo nebepasikalbėsit”.
Kas atsitiko? Kur buvo Sigito raktai? Kodėl visus patenkino versija, kad “tėvas gėrė ir sirgo vėžiu, nugriuvo ir užsimušė”? Trys didelės netiesos: Sigitas, kai kalbėjomės, buvo visiškai blaivas, be to, išsigydęs vėžį ir tikrai ne dėl galvos traumos griūnant - juolab kad rastas lovoje nuleistomis kojomis...
• Likimas į rankas jums įdavė galingą kozirį. Galite parašyti biografinį romaną, nes buvote artimiausia garsaus poeto dramatiškiausio gyvenimo tarpsnio liudininkė. Kaip ir paskutinio jo eilių rinkinio įkvėpėja...
• Į kurį neturiu jokių autorinių teisių. Kaip, beje, ir į jo man rašytus laiškus. Galiu juos tik cituoti, spausdinti ištisai - negaliu...
Audronė JABLONSKIENĖ
