REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kai dėdė Adolis gulėjo mirties patale, dažnai jį aplankydavau. Niekad nemėgau nei ligos, nei juo labiau artėjančios, visą atmosferą aplink auką persmelkusios Kaulėtosios kvapo, tačiau pasąmonėje styranti mirties baimės patirtis nuolat ieško tam tikrų kompensacinių idėjų ir kai tai supranti, visiškai nesistebi, kodėl kartais smagu šlaistytis po senas, apleistas kapines arba gera matyti žmogų, kuris nepalūžta sumautoje situacijoje, laido sąmojus ir nepraranda savigarbos.

REKLAMA
REKLAMA

Dėdė Adolis kaip tik toks ir buvo.

Tiesa, kartais jį apimdavo rūstybės gūsiai, keliami, ko gero, padėties beviltiškumo. Lyg staiga pajutęs visą bejėgiškumo naštos svorį, jis pasitikdavo mane sunkiais, pilnais pagiežos žodžiais, pavyzdžiui: „Ką, šunsnuki, atėjai pasilepinti mano skausmo pavėsyje“; arba jeigu užeidavo paštininkas, atnešęs registruotą laišką, dėdė Adolis, išgirdęs bruzdesį priemenėje, iš paskutiniųjų pasikeldavo ant alkūnių ir gergždžiančiu, daug jėgų reikalaujančiu riksmu: „Jau pesliai renkasi maitos paragaut!“ išgindavo paštininką, nespėjusį pasamprotauti apie orą ir augančias kainas, lauk. Bet tokie priepuoliai pasitaikydavo retai.

REKLAMA

Dėdė silpo, o teta Morta rezgė planus, kaip pasirūpinti jo pomirtine karjera. Tačiau kad ir kaip atsargiai ji bandė pradėti kalbą apie kunigą ir paskutinį patepimą, jis siųsdavo ją kur vėžiai žiemoja.

Kai dėdė Adolis tapo visai panašus į mumiją, pro gelsvą odą išsišovė aštrūs kaulai, o akys tapo panašios į dvi skyles, iškapstytas juodžemyje, teta Morta vis dėlto pamėgino dar sykį surengti kryžiaus žygį dėdės sielai vaduoti: nieko jam nesakiusi atsivedė kleboną, įmitusį raudonskruostį bažnyčios tarną, dėl natūralios tonzūros pakaušyje – toks baltas blynas tamsių plaukų apsuptyje – labai primenantį apsirijusį, gašlų vienuolį iš „Gargantiua ir Pantagriuelio“.

REKLAMA
REKLAMA

Kol juodaskvernis ruošė savo aliejus, kuriais ištepta ligonio siela turėtų kur kas geriau slysti dieviškosios kanalizacijos vamzdžiais, atrodė, jog dėdė Adolis jau baigė žemiškuosius vargus ir susitaikė su žmonos norais pasirūpinti jo amžinybės reikalais. Tačiau kai kunigas pradėjo bambėti privalomus užkeikimus, dėdė iš pradžių pramerkė vieną akį, paskui kitą, o paskui prasivėrė ir jo burna, iš kurios išsprūdo labai aiškiai ištarta ir labai nepadori replika. Keiksmažodis buvo toks sodrus ir įtaigus, kad klebonas paspringo puse žodžio, paskui tapo dar raudonesnis nei buvo anksčiau ir piktai šnopuodamas, plevėsuodamas juodais skvernais energingai išsinešdino iš kambario.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dėdė mostelėjo ranka man, kad prieičiau. Pasilenkiau prie jo burnos, jis pasakė du žodžius: „Paimk knygą“. Ir parodė pirštu į lentyną. Tai buvo stora, daugiau nei tūkstančio puslapių knyga žaliais viršeliais. Apytikriai per vidurį styrojo žymeklis. Dėdė Adolis pritariamai mirktelėjo akimis.

Atverčiau knygą. Pažymėtame puslapyje buvo surašytos paskutinės garsių žmonių frazės. Žodžiai, kuriuos jie neva ištarę prieš pat savo mirtį. Klausiamai pažvelgiau į dėdę, o jis, matyt, taupydamas menkas jėgas, vėl pritariamai mirktelėjo. Ėmiau skaityti:

REKLAMA

– „Kai Emanuelis Kantas 1804 metais vasario 12 dieną mirė Karaliaučiuje, jo paskutinis žodis buvo „Genug“ – gana. Žmogus niekad taip nesako tiesos kaip mirdamas...“

Dėdės veide atsirado abejojimo grimasa, o dešinės rankos delną jis pavartė į šalis, suprask „nebloga mintis, bet nieko ypatingo“. Skaičiau toliau:

– „Agripina, Nerono motina: „Atimk man įsčias“.

Ir vėl dėdės delnas abejingai pasisukinėjo į šonus. Delnas lygiai taip pat judėjo, kai perskaičiau Pierre‘o Abelard‘o „Nežinau“, popiežiaus Aleksandro VI Borgia „Palauk minutėlę“, ševaljė de Bayard‘o „Dievas ir tėvynė“, Martyno Lutherio „Taip“, ir tiktai kai eilė atėjo Francois Rabelais, pasakiusiam „Einu ieškoti didžiojo Galbūt“, dėdės akys atsimerkė, delnas pakilo į viršų ir vėl nusileido, o lūpos labai aiškiai ištarė: „Literatūra“. Paskui pažvelgė į mane ir vėl pritariamai mirktelėjo akimis. Skaičiau toliau:

REKLAMA

– „Karalius Karolis I – „Prisiminkite“ (dėdės delnas nė nesujudėjo), Thomas Hobbesas „Didysis šuolis į tamsą“ (delnas pakilo ir nusileido, vadinasi, „literatūra“), Voltaire‘as „Dėl Dievo meilės, leiskit man ramiai numirti“ (dėdės delnas nesujudėjo, bet lūpas išlenkė šypsena).

Kai perskaičiau imperatoriaus Juozapo II frazę „Čia guli Juozapas, kuriam nesisekė viskas, ko tik jis ėmėsi“, dėdės nykštys pakilo į viršų, o veide vėl atsirado šypsena. Į Wolfgango Amadeus Mozarto „Rašiau tai sau pačiam“, Napoleono Bonaparto „Žozefina“, Ludwigo van Beethoveno „Komedija baigta“, Johanno W. von Goethe „Daugiau šviesos“, Nathano Rothschildo „Ir viskas dėl mano pinigų“ dėdė reagavo daugmaž taip pat, – su lengva šypsena, kartais delną pajudindamas į šalis, kartais pakeldamas aukštyn ir nuleisdamas, bet kai išgirdo Georgo Wilhelmo Hegelio „Ir jis nesuprato manęs“, jo nykštys vėl pakilo į viršų. Kai perskaičiau Karlo Marxo „Tęskite toliau, nešdinkitės“, dėdė Adolis vėl nusišypsojo, o kai Heinrichas Heine leptelėjo „Dievas man atleis. Tai jo amatas“, dėdė jau sukikeno garsiai. Paskui pasuko galvą į mano pusę ir taip pat šypsodamas ištiesė ranką, prašydamas manojo delno. Jo spūstelėjimas buvo toks nežymus, o plaštaka tokia sausa, jog akimirką pasijutau spaudžiąs ranką Tutanchamonui. Po keleto akimirkų mostelėjo man, kad išeičiau ir nusisuko į sieną. Jo kūnas atrodė toks išsekęs, kad jeigu būtų reikėję surasti sąvokos „absoliutus nuovargis“ atitikmenį, geresnio įsikūnijimo nesugalvotum.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paryčiui dėdė Adolis mirė.

Po laidotuvių, kai žingsniavom iš kapinių, paklausiau tetos Mortos, tipenančios šalia užverktomis akimis ir kas kelintas žingsnis giliai atsidūstančios:

– O prieš mirtį jis ką nors pasakė?

– Ne, – piktokai atkirto teta. Ir vėl ėmė šniurkščiodama ašaroti. Ir, regis, net ne iš sielvarto, o iš įpratimo, atsirandančio ilgai marinant ligonį.

– Dievas jam atleis, tai jo amatas, – pasakiau sau panosėj. Manau, kad dėdė Adolis neprieštarautų, jeigu paskutinė jo frazė būtų Heine plagiatas.

Kita vertus, jeigu teta Morta būtų buvusi prie Kanto ar Karolio I mirties guolio, ji tvirtintų lygiai tą patį: „Nieko jie nesakė“. Teta priklauso tai socialinei grupei, kuri neturi jokio supratimo apie frazės svarbą žmogaus gyvenime. O ypač – paskutinės frazės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų