L. Klimka pasakoja, kad vasario 24-oji yra kalendorinis šv. Motiejus, senajame kaime vadinamas ir Vieversio diena. Etnologo teigimu, Vieversio diena yra pirmoji iš paukščių dienų, nes lietuviai pažymėdavo, kada atskrenda pirmieji paukšteliai, tokiu būdu fiksuodami pirmuosius pavasario žingsnius.
Atskleidė, kokie orai laukia
L. Klimka sako, kad Vieversio diena tinkama pavasario orams spėlioti. Pasak kaimo senolių, jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas.
„Pagal krikščioniškąjį kalendorių, pati pirmoji pavasario matavimo diena – šv. Motiejus. Kaime ši diena vadinama Vieversio diena. Ne be reikalo, nes vieversys – mėgstamas paukštelis.
Apie jį pasakojama sakmė, jog jis pasaulyje atsirado, kai labai pavargęs ir negailestingai saulės kepinamas artojas paėmė žemės grumstelį ir metė į saulę tam, kad ji stipriai nebekaitintų.
Grumstelis nenukrito, o pavirto vieversiu, kuris pradėjo čiulbėti ir linksminti artoją, kad sunkus darbas, girdint paukštelio giesmę, būtų lengvesnis.
Iš tikrųjų tas čirenimas yra ne tiek artojo linksminimas, kiek pasakymas, kad jis čia šeimininkas, kai į dangų pakyla 200 metrų ir išgieda savo giesmelę. Vieversio giesmė yra sudėtinga, tačiau nepatyrusiai ausiai, čirenimas gali atrodyti paprastas. Visgi vienodos giesmės – nėra“, – pasakoja profesorius.
Vieversio dienos prietarai
L. Klimka sako, kad lietuviai taip pat stebėdavo, kurgi jis susuks lizdą. Jeigu luomelėje – vasara bus ganėtinai karšta ir trūks lietaus. O jei ant kalno ar aukštesnės vietos – laukia lietinga vasara.
„Jei žmonės pamatydavo, kad trūks lietaus, suprasdavo, kad bulves reikėtų sodinti drėgnesnėje vietoje ir apsaugoti nuo saulės spindulių.
Jei gyventojai pamatydavo, kad laukia daug lietaus ir bulvelės ar ropės paskęs – tam intensyviai ruošdavosi. Paukštelis parodydavo, kokia bus vasara“, – pasakoja vyras.
L. Klimka teigia, kad šia dieną merginos sakydavo, kad jeigu nori išlaikyti skaistų veidą per visą vasarą, reikia tris kartus gerai išsiprausti su paskutiniu sniegu.
„O piemenukai, kad liktų vikrūs ir greiti, tą dieną suruošdavo lenktynes – kuris pirmas nubėgs iki lauko galo ir parbėgs atgal, tas bus pats vikriausias, piemenaujant vasarą. Ši diena yra labai įdomi“, – šypsosi etnologas.
Vieversys jau Lietuvoje – ką tai pasako apie orus?
L. Klimka sako, kad iš ornitologų jam jau teko girdėti – vieversys pastebėtas Lietuvoje.
„Galima kartais ir apsirikti, nes vieversių Lietuvoje yra keletas rūšių. Dažniausiai sutinkamas – dirvinis vieversys, tačiau yra pora retesnių rūšių, kurios ne migruoja, o pasilieka žiemoti.
Tada žmonės apsirinka manydami, kad vieversys jau sugrįžo, o tai tik jo giminaitis. Tačiau atrodo, kad ornitologai jau yra užfiksavę vieversių grįžimą“, – teigia profesorius.
Etnologas pasakoja, kad liaudyje yra spėjimas: jeigu vieversys grįžta prieš savo dieną, tai reiškia, kad pavasaris ilgai užsitęs, bus vėsus.
„Gal atrodys, kad sniego nebėra ir atėjo pavasaris, bet tikroji šiluma pasirodys dar ne greitai. O jeigu vieversys pavėluoja grįžti į savo dieną, vasara užgriūna staiga. Dabar galima spėti, kad didelė šiluma neskubės ateiti į Lietuvą“, – sako jis.
L. Klimka pasakoja, kad kaimuose sniegas nuo dirvonų nutirpo, tad ir patys žmonės gali pamatyti vieversį. Vyro teigimu, jis pasirodė ankstokai, tad atidi akis galėjo pastebėti.
„Pirmieji paskrendą patinėliai. Jie namo sugrįžta beveik mėnesiu anksčiau nei patelės, nes patinėlis skuba užsiimti savo arealą, kuriame šeimininkaus. Tam, kad išmaitinti savo vaikus, kiekvienas paukštelis turi rinkti vabalus.
Jų tikslas – užsiimti savąją erdvę ir kitiems paskelbti: „Aš čia šeimininkas.““, – pasakoja etnologas L. Klimka.
O piktuoliams, linkiu palinkėti Profesoriui ilgiausių metų, kad jis kuo ilgiau mus ir mūsų vaikus tomis Jūsų vadinamomis "pasakėlėmis" džiugintų. Deja, tokio žmogaus, jo žinių bagažo, nebus kam pakeist. Google nevisada galės pagelbėti. O "pasakas" taip pat reikia išmokti.
