Vytauto g. 59 verda aistros dėl senolės turto, nors, rodos, čia visiems turėtų pakakti vietos. Autorės nuotrauka
Adolfina S., pakalbinta apie tarp artimųjų įsiplieskusį konfliktą dėl jos turto, pravirko. Aprimusi aimanavo: „Visi jie man brangūs, viską jiems atiduosiu, tik noriu, kad jie nesipyktų dėl mano turto...“ Visuomet skaudu matyti dėl svarbios priežasties verkiantį žmogų, bet skaudžiausia, kai verkia senas, sunkų gyvenimą nugyvenęs žmogus, kuriam nebe daug likę džiaugsmų ir malonumų, kuris būtų laimingas, galėdamas mėgautis šalia esančių artimųjų meile, jų tarpusavio sutarimu.
Pykstasi dėl senolės sunkiai įgyto turto
Adolfina S. visą gyvenimą sunkiai dirbo kolūkyje, persikėlusi į Tauragę, įsigijo namelį, jį aptvarkiusi, pardavė. Šiek tiek iš to uždirbusi pirko kitą, prie jo nemažai pridėjusi darbo ir lėšų pardavė brangiau, paskui įsigijo buvusio vaikų darželio pastatą, kuris dar tarybiniais laikais buvo grąžintas tikrajam savininkui. Įsikūrus Vytauto gatvėje, kur buvo didelis žemės sklypas, Adolfinai atsirado galimybė auginti dar daugiau gėlių, iš to uždirbti. Sulaukusi devyniasdešimties metų Adolfina pasirūpina ne tik savimi, bet ir suaugusiu neįgaliu anūku.
Jos sūnus Juozas Kaminskas į redakciją atėjo skųstis dėl sesers sūnaus Romualdo esą jam padarytos skriaudos. Vyras pasakojo kartu su mama Vytauto g. 59 name gyvenantis apie 30 metų, daug darbo ir lėšų įdėjęs tvarkydamas mamai priklausantį namą, o minėtas giminaitis jį traktuoja kaip nepageidaujamą įnamį, nesilaiko duotų pažadų, padarė jam didelę materialinę ir moralinę skriaudą.
Juozas pasakojo, kad mama buvo žadėjo teisingai padalinti savo turtą sūnui ir trims anūkams. Buvo numačiusi, kas kam turi atitekti: butas, kuriame gyvena Juozas – jo šeimai, plius – ūkinis pastatas; butas, kuriame gyvena nuomininkai – Juozo neįgaliam sūnui Žydrūnui; mamos dabar užimamas butas – anūkui Romualdui; vienas kambarys – anūkei Ligitai. Dalis patalpų tame name seniai parduota kitiems verslininkams.
Bet senolės pažadai sugriuvo, kai prieš keletą metų ji vietoje ketinto rašyti testamento pas notarę su Pagėgiuose gyvenančiu anūku Romualdu Jarusevičiumi pasirašė sutartį dėl anūkei žadėto kambario ir testamentu sūnui Juozui užrašyto ūkinio pastato pardavimo. Mat ji buvusi įtikinta, kad taip būsią geriau anūkui įgyvendinti ketinimus – vietoje ūkinio pastato statyti parduotuvę, garažus ir malkines. Juozas teigia: buvę sutarta, kad baigus statybas malkinę ir garažą Romualdas perrašys jam.
– Kai Romualdas panoro ūkiniame pastate įkurti elektros prekių parduotuvę, nesipriešinau. Nieko blogo neįtariau, kai po kurio laiko panoro ūkinį pastatą griauti ir statyti parduotuvę, nes buvo pažadėta, kad gausiu garažą ir malkinę. Dabar giminaitis pažadų tesėti nebeketina, be to, su juo tenka pyktis dėl įvairių kitų dalykų. Kai pasiūliau pasirašyti susitarimą dėl garažo ir malkinės perleidimo, jis apkaltino reketu, kreipėsi į policiją, – guodėsi J.Kaminskas.
Norėjo, kad būtų geriau...
Senolei anksčiau priklausė didžiulis dviejų aukštų namas, ir dabar ji valdo didžiąją jo dalį, todėl jos nuomonė svarbiausia. Tačiau pas ją užėjus kartu su sūnumi Juozu ir paklausus, kas dedasi tarp artimų giminaičių, senolė pratrūko raudoti. Suprasti, ką sakinių nuotrupomis nori pasakyti devyniasdešimtmetė moteris, buvo galima tik šiek tiek žinant susidariusią nemalonią situaciją.
– Likau kalta, kad blogai padalinau... Norėjau kaip geriau... Pinigų iš anūko neprašiau... Dabar jie pykstasi... Nieko nenoriu, tik šventos ramybės... Viską paliksiu, kaip žadėjau... – pro ašaras kalbėjo Adolfina S.
Skaudu buvo matyti moterį, atkakliu triūsu ir garbingu amžiumi nusipelniusią ramybės. Nemalonu buvo, kad sūnus be gailesčio spaudžia motiną, kad ji kažką turėtų daryti jam padarytai skriaudai atitaisyti, todėl pokalbį su Adolfina nutraukiau. Sūnus siekia, kad jam atitektų žadėta turto dalis – garažas ir malkinė, nes butui paveldėti jis turi motinos testamentą. Bet ar nepagalvoja, kad menkiausias spaudimas devyniasdešimtmetę motiną gali nuvaryti į kapus? Neatmestina ir galimybė, kad Adolfinai gali nusibosti kai kurių artimų giminaičių rietenos dėl turto, ji gali testamentą pakeisti kažkieno kito naudai.
Graudus dokumentas
J.Kaminskas tikina, kad Romualdas jam privalo perleisti nuosavybės teises į garažą ir malkinę, nes taip buvę sutarta po to, kai mama anūkui be pinigų pardavė sūnui pažadėtą ūkinį pastatą. Vytauto g. 59 jau stūkso didžiulis parduotuvės pastatas, dvi malkinės ir du garažai, bet pažado nebeketinama tesėti. Svarbiu dokumentu jis laiko turimą motinos ranka rašytą raštelį.
„Aš <...> įpareigoju Jarusevičių Romualdą savo anūką, kad jis atiduotų mano sūnui Juozui į vietą savo garažą pastatytą ir aš tikiu, kad Romas atiduos, jis man labai geras, patikimas, sąžiningas <...>. Tai kai bus jau įrengtas galės priduoti, tada ir Juozui Kaminskui sūnui padarys nuosavybę“ (kalba netaisyta), – rašyta sugrubusia ranka.
Prieš dėdę ketina imtis teisinių priemonių
„Tauragės kurjerio“ pakalbintas verslininkas R.Jarusevičius iš pradžių nenorėjo kalbėtis, piktinosi, kad esą laikraštis užstoja jo dėdę, kuris yra linkęs į konfliktus – kovojo prieš Grikšų kavinę, o dabar kaunasi su juo, trukdo verslui. Uždaro vartus, tiekėjams ir pirkėjams neleidžia privažiuoti prie parduotuvės, gąsdina juos, nors Vytauto g. 59 jokios nuosavybės neturi – čia gyvena iš savo mamos malonės. Esą dėdė iš mamos buvo gavęs patalpas namo pirmajame aukšte, bet pardavė jas ir išvažiavo kitur gyventi.
– Po kurio laiko sugrįžo, motina vėl jį priėmė, davė butą antrajame aukšte. Bet kuri mylinti motina džiaugtųsi sugrįžus mylimam sūnui paklydėliui, kuris atsisakė svaigalų. Močiutė – labai geras žmogus. Ji visais rūpinasi, nori, kad visiems būtų gerai. Jau garbingo amžiaus sulaukusi dar rūpinasi neįgaliu anūku Žydrūnu. Jis gyvena pas močiutę, nors turi savo būstą, vienas be kito jie negali būti. Išvažiavusi pas giminaičius , močiutė skuba namo. Neprivalau tenkinti dėdės reikalavimo – dovanoti jam garažą ir malkinę, leidžiu jam naudotis šiomis patalpomis. Kodėl jam turiu paklusti, juk ne jis, o močiutė buvo viso nekilnojamojo turto Vytauto g. 59 savininkė? Be to, su tokiais žmonėmis pavojinga prasidėti – patenkinsi vieną reikalavimą, ims ko nors kito reikalauti, – teigė R.Jarusevičius.
Į klausimą, kodėl močiutė raštelyje rašo apie įpareigojimą, kad jis dėdei privalo perrašyti garažą ir malkinę, pagėgiškis atsakė:
– Močiutė bijo sūnaus...
R.Jarusevičius pasakojo apie į įvairias institucijas plaukiančius skundus, nuolat apsilankančius tikrintojus. Jis įsitikinęs, kad juos kviečia dėdė. Ketina su juo kovoti teisinėmis priemonėmis. Pusamžis vyras, savo verslą turintis Pagėgiuose ir Tauragėje, išrinktas Pagėgių savivaldybės tarybos nariu, mūsų pokalbį užbaigė taip:
– Dieve, duok sveikatos viską ištverti.
O kaip visa tai, kas vyksta tarp giminaičių, ištverti devyniasdešimtmetei Adolfinai?
Jovita STRIKAITIENĖ
