Keliautojas Giedrius jau dalinosi savo įspūdžiais iš kelionės į Maldyvus, o dabar pasakoja, kaip sekėsi nukakti iki Seišelių, kokių įspūdžių parsivežė, ką rekomenduoja Makalius.lt skaitytojams.
Šių metų pradžioje pavyko gan nebrangiai nukeliauti į Maldyvus, pagalvojome, ar tai atsitiktinumas, ar galima dažniau keliauti po egzotiškas šalis nebrangiai. Šių metų lapkričio mėnesį padarėme eksperimentą Nr.2, tik keliavome jau keturiese t.y. visa šeima – 2 suaugę ir 2 vaikai paaugliai. Kelionės tikslas – Seišeliai.
Pigūs lėktuvų bilietai ir nakvynė
Pirmas žingsnis – susirasti kuo pigesnius lėktuvo bilietus. Pasinaudojome internetiniais puslapiais www.ryanair.com ir www.skyscanner.net. Optimalus (pigiausias) maršrutas Vilnius-Roma-Adis Abeba-Mahe ir atgal. Keliavome nuo lapkričio 8 iki 24 dienos. Bandome savarankiškai sudėlioti skrydžius. Į priekį laikai susidėlioja puikiai, atgal tenka praleisti dvi nakvynes Romoje, bet tai, mano manymu, yra privalumas, o ne trūkumas, nes turime galimybę vienos kelionės metu pamatyti dvi vertas dėmesio šalis. Bilietas žmogui su visais mokesčiais ir skrydžiais pirmyn ir atgal – 2400 lt.
Antras žingsnis – nakvynių paieška. Tradiciškai puslapiai www.booking.com, www.holidaylettings.co.uk ir www.tripadvisor.com. Dar užmetam akį į www.airbnb.com. Mūsų pasirinkimas „Fran‘s holiday cottage“ (www.fransholidaycottage.com). Puikus 5 miegamųjų vietų namukas ant kalvos su vaizdeliu į Indijos vandenyną. 2 miegamieji su kondicionieriais, svetaine, virtuve, atskira vonia. Kaina už 12 nakvynių 900 eurų arba 3100 litų (žmogui para keliaujant keturiese gaunasi 65 lt).
Trečias žingsnis – draudimas. Šeimai jis kainuoja 230 litų visai kelionei. Vizų nereikia, skiepų nereikia (tačiau skiepų pasą rekomenduojama pasiimti, nes oro uoste gali paprašyti parodyti).
Kelionė iki Seišelių
Kelionė prasideda Vilniaus oro uoste. Po 3 valandų nusileidžiame Romos Ciampino oro uoste. Kadangi kitas mūsų lėktuvas išskrenda po 9 valandų iš Fiumicino oro uosto, laiką išnaudojame pasivaikščiojimui po Romos centrą. Iš Ciampino oro uosto autobusu (Terravision) už 4 eurus žmogui nusigauname į Termini traukinių stotį, kur daiktų saugojimo vietoje paliekame visą savo mantą (5 valandos saugojimo kainuoja 15 eurų) ir keliaujame į Romos centrą.
Nuo Termini stoties labai patogu pasiekti lankytinas Romos vietas. Turime galimybę apžiūrėti pasirinktą viešbutuką, kuriame apsistosime grįžę iš Seišelių. Viešbutukas „kontrolę praeina“, atšaukti užsakymo nereikia. Vakare Termini stotyje sėdame į autobusą, vežantį į Fiumicino tarptautinį oro uostą (6 eurai žmogui, kelionė trunka apie valandą).
Įspėjame visus keliaujančius Romoje su „Terravision“ autobusu į Ciampino ar Fiumicino oro uostus: jei įsigijote bilietus, tai dar nereiškia, kad jau turite vietą autobuse. Prieš išvažiuojant autobusui, kasose dar reikia gauti taip vadinamą „boarding pass“, be jo į autobusą neįleidžia, nes bilietuose nėra parašytas išvykimo laikas. Patys matėme, kaip kontrolierius neįleido žmonių į autobusą, nors jie turėjo bilietus. Nesuprantu aš tokios dvigubos sistemos.
Kitas persėdimo punktas – Adis Abeba. Skrendame naktį, bandome pasnausti. Skraidina Etiopijos avialinijos. Lygis aukštas: tiek maistas, tiek aptarnavimas. Nusileidę Adis-Abeboje, turime laukti 4 valandas kito skrydžio, jau į galutinį tašką. Kadangi skrydis iš to paties terminalo, jokių vizų nereikia. Oro uostas paprastas ir nejaukus: prirūkyta, prišiukšlinta, tualetai primena tarybinius laikus, terminaluose chaosas, žodžiu – tikra Afrika.
Skrydis vėluoja, oro uosto darbuotojai visus iš numatytų skrydžio vartų išvaro prie kitų, lekiame. Gerai, kad spėjame susigaudyti; lėktuvas skrenda pustuštis (apie 20 žmonių). Tas pats nutiko ir grįžtant, tik tada jau lakstė 200 žmonių, nes lėktuvas buvo pilnas. Žodžiu, čia ne atsitiktinumas, o kasdienybė.
Dar viena keistenybė – šiame oro uoste: gavęs bilietą, prie įlaipinimo vartų turi pažymėti jį spalvotu rutuliuku, kuris rodo įlaipinimo eiliškumą, kas pirmas sės į lėktuvą. Bet ta sistema visiškai neveikia, niekas nežiūri kelintas tu esi, visi lipa per galvas. Beje, lipdami į lėktuvą būtinai paklauskite, ar tikrai jis skrenda ten, kur jums reikia.
Sėdame į savo reisą ir po 3 valandų skrydžio leidžiamės Mahės salos sostinėje Viktorijoje. Mus pasitinka + 31 laipsnio karštis ir drėgmė. Oro uostas turbūt mažesnis už Palangos, paprastutis (beveik visas lauke), jokių eilių, didelių srautų nėra (vėliau išsiaiškinome, jog Seišeliai riboja turistų skaičių, apie 100 tūkst. per metus), todėl labai ramiai ir lengvai praeiname pasų kontrolę.
Kelionė iki apartamentų – kainos, patogumai
Prie išėjimo mūsų jau laukia apartamentų šeimininkė Sabrina. Buvome su ja susitarę, jog mus pasiims iš oro uosto, kol gerai nepažįstame salos. Paslauga kainuoja 15 eurų. Kas nori keliauti su taksi – kaina nuo oro uosto apie 30-35 eurus. Jei tiksliai žinote, kaip nusigauti iki savo apartamentų, galite važiuoti ir autobusu. Autobuso bilietas 5 rupijos, nesvarbu, kokioje stotelėje išlipsi. Važiavimo grafiko nieks nežino, todėl pirmom dienom gal ir sudėtinga susigaudyti, tačiau vėliau, susipažinus su sala, tai pats pigiausias būdas keliauti. Susikrauname daiktus į mašiną ir lekiame į mūsų laikinus naujus namus.
Kadangi kelionė trunka 20 minučių, dairomės pro automobilio langus. Pirmasis įspūdis neblogas: žaluma, mėlynas vanduo, kalnai, namukai… žodžiu, egzotika. Pats kelias labai vingiuotas, mus lydi vandenyno vaizdai. Eismas kairiapusis.
Pigi nakvynė Seišeliuose – jaukus namukas su giedančiais paukščiais ir vaisių pintinėmis
Atkeliaujame į savo naujus namus. Mus pasitinka visa Sabrinos šeima: vyras Jose ir trys vaikai. Aprodo apartamentus. Jaukus namukas privačioje valdoje, šalia šeimininkų namo, su dviem lauko terasom ir giedančiais paukščiais.
Namukas labai tvarkingas, servisas aukščiausios klasės: patalynė, rankšluosčiai keičiami ir drabužiai skalbiami kasdien – viskas įskaičiuota į nuomos kainą. Viduje kaitros nesijaučia dėl kondicionierių ir ventiliatorių. Virtuvėje stovi elektrinė viryklė, duonos skrudintuvas, mikrobangų krosnelė, elektrinis virdulys, vaflinė, yra lygintuvas. Svetainėje televizorius, muzikinis centras. Rozetės tinkamos visokiems kištukams: europietiškiems ir amerikietiškiems. Pasirūpinta viskuo: ant valgomojo stalo pastatytas didžiausias krepšys su vaisiais ir daržovėmis (pomidorai, agurkai, paprikos, kopūstai, bananai, papajos, salotos…), šaldytuvas pilnas gėrimų (alaus, vyno, sulčių, limonadų, geriamo vandens, pieno) ir džemų. Pirmom adaptacijos dienom esame aprūpinti viskuo. Sabrinos vyras Jose yra stambus salos ūkininkas (ferma vadinasi JO-JO), todėl vaisių ir daržovių nepritrūkstame visu atostogų metu ir visa tai už dyką… net nepatogu, siūlome susimokėti, bet šeimininkas atsisako.
Išsiaiškiname, jog Jose tėvai kilę iš Šveicarijos, tačiau jis pats Europoje niekada nėra buvęs. Saloje ūkininkauja ir jo broliai, ir seserys – giminės biznis. Savo vaisius ir daržoves jie tiekia avialinijų bendrovėms, viešbučiams ir kruiziniams laivams. Sabrinos verslas yra „Fran‘s holiday cottage“ apartamentų nuoma. Šioje srityje ji sukasi tik pirmus metus, todėl dėl poilsiautojų labai stengiasi. Kalba jie anglų ir prancūzų kalbomis, bei savo vietine kreolų kalba. Vietinė kalba kaip oficiali įteisinta tik 1981 metais ir skiriasi nuo kreolų kalbos, naudojamos Karibų salose.
Šiek tiek Seišelių istorijos
Šalis nedidelė – 80 tūkstančių gyventojų. Nepriklausomybę nuo Anglijos atgavo 1976 metais, bet nė karto nedalyvavo jokiame kare, todėl , kaip pasakojo Jose, paskutiniu metu labai daug arabų šalių gyventojų perka žemės sklypus ir statosi čia namus, norėdami turėti vietą, kur galėtų ramiai gyventi, jei arabų pasaulyje išplistų neramumai. Nuo arabų neatsilieka ir rusai, todėl žemė ir nekilnojamas turtas smarkiai brangsta.
Mūsų pasirinkta sala Mahe yra didžiausia šalies sala su sostine Viktorija. Pačioje Viktorijoje gyvena apie 10 tūkstančių gyventojų, su priemiesčiais – 24 tūkstančiai. Salos dydis 30 km išilgai ir 8 km skersai. Patiems vietiniams sudarytos puikios sąlygos nedirbti, o jie dirbti ir nenori. Juodus darbus dirba žmonės iš Bangladešo ar Filipinų. Vietiniai užsiima žūkle ir turizmu, bet, kaip supratome, daugelis iš viso nenori dirbti. Didelė problema yra alkoholis ir narkotikai. Santvarka beveik socialistinė: užkrauti mokesčiais tuos, kurie uždirba ir šelpti tuos, kurie nedirba. Su 80 tūkstančių gyventojų tai neblogai pavyksta, nes, kai pamatėme, kokius socialinius būstus valstybė stato „negalintiems“ įsigyti, panorome ir mes ten apsigyventi. Trijų kambarių naujas būstas socialiai remtiniems kainuoja apie 0,5 mln rupijų arba 120 tūkstančių litų, išsimokėtinai per 25 metus, t.y. 400 lt į mėnesį. Tik gaila, kad turistams už tokią kainą neparduoda.
