REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Skirmantas Pabedinskas, daugiau nei trisdešimt metų buvęs nepamainomas Lietuvos televizijos ir radijo korespondentas Panevėžio krašte, susiviliojęs „darbiečių“ pažadais pateko į Seimą, tačiau mano, kad pataikė ne į tą galerą, rašo „Lietuvos žinios“.

REKLAMA
REKLAMA

Trapiojo Viktoro aura

- Daug metų buvote vienas populiariausių laidos „Panorama“ televizijos žurnalistų. Ar atsibodo kūryba, kad metėtės į politiką?

REKLAMA

- Kiekvieną dieną matau dirbančius žurnalistus, skaitau spaudą ir vis mąstau, kodėl aš esu kitoje barikadų pusėje. Pasiūlymų eiti į politiką esu gavęs iš įvairių partijų, tačiau vis atsisakydavau. Tačiau talkindavau įvairiems politikams - net devyni žmonės iš dalies dėl mano paramos buvo deleguoti į dar SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, vėliau į Seimą. Man buvo įdomu su jais važinėti po rajonus, klausytis, ką žmonės mąsto, patarti, kaip jiems elgtis. O pats niekada nemaniau, kad tapsiu Seimo nariu. Nei tada, kai 2003-iaisiais buvo papildomi rinkimai Panevėžyje, kai V.Mazuronis siūlė „pažvelgti į tą politiką iš vidaus“, nei vėliau.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau praėjo metai ir viskas pasikeitė iš esmės per dieną. Susitikus su Viktoru Uspaskichu jis klausė, kaip atrodo jų programa? Ji mane suintrigavo, nes atrodė, kad jei pavyktų įgyvendinti tai, kas joje parašyta, tai viskas pagerėtų labai greitai, tuo ji skyrėsi nuo kitų. Kiek vėliau gavau kvietimą svečio teisėmis į Darbo partijos suvažiavimą. Jame mane ištiko šokas, kai pristatant rajonų atstovus Panevėžio delegatu buvau pristatytas aš. Spaudimas šoko iki 200-ojo punkto. Per tas porą minučių, kol lipau į sceną, pralėkė visas gyvenimas. Nieko nesupratau, tačiau ta V.Uspaskicho šoko terapija suveikė. Pirmieji susitikimai, diskusijos toje partijoje kiek priminė Sąjūdį, kai norima ką nors daryti, versti, keisti, sudėlioti viską į vietas. Nesitikėjau, kad išrinks į Seimą, tad ir nelabai aktyvus buvau - vos kartą TV buvau ir porą straipsnių parašiau. Pažaidžiau, o reitingavo mane į šeštąją vietą. Nepatikėjau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pats sunkiausias laikas buvo, kai atėjau į Seimą, kai reikėjo suprasti, kas tas statutas, o dar baisiau buvo, kai paskyrė vadovauti komisijai KGB rezervui tirti.

- Tarkime, kad pas „darbiečius“ nuvedė tam tikras atsitiktinumas. Tačiau labai greitai nusivylėte ta šauniąja „vienetų“ programa ir perėjote į kitą ganėtinai prieštaringą - valstiečių liaudininkų frakciją?

- Supratau. Jei tų „vienetukų“ programą, gerai įsiskaičius, būtų įmanoma padaryti, tai ji lyg ir patraukli. Tačiau kaip ją įgyvendinti!? Po kiek laiko supratau, kad jeigu į Seimą būtų patekę ne 41, o 50-60 Darbo partijos narių, tai būtų galima buvę dirbti. Pirmas stabdys buvo tai, kad buvome priklausomi nuo koalicijos partnerių, o jie į mus žiūrėjo įtariai, kaip į atsitiktinius politikus. Taip ir pradėjome atsilikti nuo to mūsų grafiko, neturėdami palaikymo. Nors reikia pripažinti, kad ir partijos viduje kiekvienas dirbome sau, nebuvome pasirengę kolektyviniam darbui Seime. Pasirengti politikai reikia daugiau laiko.

REKLAMA

- Darbo partija buvo kaltinama visišku populizmu, nesiskaitymu su realijomis, slaptomis buhalterijomis, o jums tik vietų per mažai buvo?

- Tikėjau, kad tie koncertai, važinėjimai per Lietuvą duos tikrai geresnį rezultatą. Į viską žiūrėjau iš žurnalisto pozicijos - kiekvieną dieną rašiau savo dienoraštį. Kai dabar atsiverčiu 2004 metų ikirinkiminius įrašus, tai matau, kad ne viename miestelyje žmonės mums sakė, kad mes nepajėgsime įvykdyti to, ką žadame.

- Paprasti žmonės buvo protingesni...

- ...žmonės suprato, kad naujos partijos nesugebės tų savo idėjų įgyvendinti, ištirps. Pastebėjau ir kitą dalyką - tuštumą tarp žmonių ir politikų, nes dažnai į susitikimus važiuodavo tie, kurie tik norėdavo pasirodyti, bet nesugebėdavo nieko racionalaus pasiūlyti.

REKLAMA

Prisipažinsiu, kad pradžioje V.Uspaskichas ganėtinai paveikė savo laikysena, kalbomis, tačiau vėliau jis pasitraukė į Rusiją, o likusieji manęs nedomino, juolab kad prasidėjo ir įvairios intrigos.

- V.Uspaskicho aura dar vis jums spinduliuoja?

Žinote, keletą kartų su juo labai atvirai kalbėjomės, abejoju, kad taip jis yra kalbėjęs su kitais. Kaip žmogus jis yra ir jautrus, ir pažeidžiamas, bet jo ambicijos kai kada reikšdavosi ne adekvačiai. Veikiausiai dažnai mes matome tik pozą, norą vaizduoti lyderį. Tačiau kai vyko visos tos istorijos šeimoje, reikėjo išvažiuoti, tai jis buvo trapus ir pažeidžiamas. Kaip žmogus, kaip vyras.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Panevėžio spauda prieš keletą metų rašė: „Matantys naujinteliu automobiliu į namus iš Vilniaus parvažiuojantį parlamentarą S.Pabedinską miestiečiai pastaruoju metu ėmė spėlioti, ar tik jis nebus pirkęs tos mašinos už V.Uspaskicho jam atskaičiuotus juodosios buhalterijos pinigus. Vienas miesto žiniasklaidoje dirbantis vyras netgi tikino, kad apžiūrėjęs S.Pabedinsko automobilį tiesiog neteko žado - tai esanti ne mašina, o naujausias technikos stebuklas. Juodas „Ford Mondeo“ esą yra valdomas kone palydovinių antenų, jis pats pasirenka tinkamą kryptį pagal kelio baltąsias linijas, jeigu vairuotojas tuo metu nelaiko vairo. Gynėtės, kad tai ne atodavio („otkato“ - rus.) pinigai, tačiau bent žinojote, kad tokie procesai partijoje vyksta?

REKLAMA

- Tą automobilį įsigijau išperkamąja nuoma - Seimas juk duoda pinigų transporto išlaidoms. Tad man nereikia samdyti Seimo automobilių. O dėl to „Fordo“ žurnalistai, klausę kaip vairuoju, tiesiog užkibo, kai juokais pasakiau, kad ten nieko nereikia daryti.

Dėl tų „otkatų“. V.Uspaskichas yra sakęs: „Ką iš to žurnalisto paimsi, matot, kad ne verslininkas.“ Tiesa ta, kad tarp tų pačių artimiausių aš nebuvau, mane gal šiek tiek ignoravo, neleido rengti finansinių projektų. Be to, Seime iš karto papuoliau į komisiją.



- Taigi komisija pripažino du aukštus valstybės pareigūnus buvus KGB rezervo karininkais, tačiau sprendžiant ir iš jūsų kalbų, tai tik ledkalnio viršūnė. Koks buvo įspūdis, kai sužinojote, jog tų rezervininkų valstybės tarnyboje yra tikrai ne du, o dešimtys?

REKLAMA

- Būčiau atviras, jei ant tų dokumentų, kuriuos mačiau, nebūtų raudonai parašyta - „Valstybės paslaptis“. Ir geriau jau aš jų būčiau nematęs, nes dabar iki grabo lentos turėsiu tą paslaptį laikyti savyje. Patyriau didelį spaudimą ir dėl tų dviejų: vieni sakė, kaip, negi tu juos pripažinsi rezervininkais, kiti - reikia iš peties dėti jiems. Sunku buvo.

Taip, gavau duomenų ne tik apie tuos du (kalbama apie buvusius VSD ir URM vadovus - Arvydą Pocių ir Antaną Valionį - aut.), bet ir apie kitus šalies pareigūnus, kurie šiaip ar taip buvo susiję su KGB rezervu. Taip, jų yra daug, tačiau ne visais atvejais radome pareiškimus ar kitus dokumentus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Tačiau vadinamajam šalies politiniam elitui priklausymas šiam KGB struktūriniam padaliniui neatrodo buvus reikšminga. Šiomis dienomis A.Valionis vos netapo Seimo pirmininko pavaduotoju.

- Kodėl nereikšminga. Tai labai reikšminga, todėl kai balsuojama už tokius asmenis, tai man yra aišku, kaip tai daryti. Juk 1989-1990 metais, kai buvo stojama į KGB rezervą, tai tikėtasi, kad dar viskas keisis, nebus tos nepriklausomybės, viskas yra laikina. O ir mūsų komisijos išvados buvo priimtos vos vieno ar dviejų balsų persvara - galėjome jų ir nepripažinti bendradarbiavus.

REKLAMA

Žinote, man buvo dar sudėtingiau, nes mano sūnus dirba vienoje specialiojoje tarnyboje.

- Žinome.

- Tai va, man sakė, kad nuo priimto sprendimo priklausys, ar tai atsilieps jo karjerai ir panašiai.



- Tai atsiliepė?

- Nemanau, kad neatsiliepė. Jam buvo priminta, ką jo tėvas veikia. O jis juk idealistas, kaip ir aš. Tačiau jei reikėtų, tai tokį patį sprendimą priimčiau ir dabar. Dabar kalbama apie permainas VSD, teoriškai Povilas Malakauskas tvirtai pasikaustęs, tačiau ar jam leis tas teorines nuostatas įgyvendinti? Nežinau.

REKLAMA

Tiesa, komisijai buvo suformuotas klausimas dėl konkrečių asmenų. Nesiaiškinome, ar tokių yra ir daugiau. Būtume iškapstę daug daugiau.

- Kodėl nepasinaudojote iniciatyvos teise ir neišplėtėte paieškų masto?

- Žinote, tuo metu laikinosios komisijos turėjo atsakyti į klausimus per mėnesį. Dabar jau galima tęsti darbą tiek, kiek reikalinga. Gal ir padarėme klaidą - reikėjo prašyti Seimo leidimo tęsti darbą.

- O kas P.Malakauskui gali neleisti vykdyti pertvarkos VSD?

- Taigi rašoma spaudoje apie valstybininkų klaną.

- Kiti rašo, kad jokio klano nėra.

- Na, palaukite, jeigu rašo ir nėra jokių paneigimų, tai tikriausiai yra. Jeigu sakytų, kad pavogiau automobilį, tai kreipčiausi, kad paneigtų, ar ne taip? O ką reiškia tyla, kai spauda rašo. Aš spaudą tikrai moku skaityti, patikėkite. Matau, kur padailinta, o kur esmė. Todėl galiu tvirtinti, kad kalbose apie valstybininkus yra tiesos grūdas.

REKLAMA
REKLAMA

Prieš karą keliuose

- Internete labai populiarus vaizdelis, kuriame jūs prieš beveik trisdešimt metų laidai „Keliai. Mašinos. Žmonės“ kalbinate išgėrusį ir milicijos pagautą traktorininką Juozuką, nuoširdžiai pasakojantį apie tai, kiek išgėręs, kodėl tai daręs. Viskas lyg ir tvarka - jūs kovojote su girtaujančiu vairuotoju, tačiau tas žmogelis vairuotojo pažymėjimo ir darbo neteko visam gyvenimui. Ar neliko tam tikrų nuosėdų dėl to žmogučio sugadinto gyvenimo, gal buvo galima jo pasigailėti, leisti pasitaisyti?

- Prisimenu tą atvejį, tačiau mano pažiūros iš tiesų buvo tvirtos - girtas prie vairo neturi sėsti. Tačiau šiaip bendraudamas su žmonėmis, su tuo pačiu Juozuku, niekada nieko nekaltindavau. Niekada nelaikiau savęs pranašesniu, atseit iš televizijos. Stengiausi būti lygiavertis pašnekovas. Ir tas Juozukas, nors ir buvo girtas, galėjo ir nesifilmuoti. Tačiau buvo toks atviras, jis mane buvo matęs per televiziją, pažino. Taip, nuo tada jis traktoriaus daugiau nevairavo. Likimas jam nebuvo palankus, vėliau kelis kartus buvome susitikę.

Kad tas siužetas taps toks populiarus, tikrai nesitikėjau. Net Briuselyje mačiau, kaip mūsų atstovai klausosi dainų, kurios pagal tą siužetą sukurtos. Šokama pagal tas dainas - kartais ir aš tų įrašų paklausau. Beje, jau ne vieną kartą iš mūsų kaimo jaunimo esu girdėjęs, kad jie ne juozukai, prie vairo negeria. Tad gal šiokios tokios įtakos turėjo šis trumpas siužetėlis. Tada iš tiesų keliuose sulaikydavome girtų vairuotojų. O laukti reikėdavo gerą pusdienį, kol kokį girtą traktorininką pagauni. Ne taip, kaip dabar - masiškai gali tikrinti, ir beveik visada sėkmingai.

REKLAMA

- Garsi ir dar viena istorija, kai jūs pats buvote nutvertas su padirbtu kino žurnalo „Fitilis“ pažymėjimu?

- Taip, tai įdomi istorija (juokiasi). Tuo metu labai norėjau filmuoti, būti operatoriumi, o Lietuvoje niekas tokių specialistų nerengė, tik Rusijoje. Sužinojau, kad viename kolūkyje po talkos atskirai puotauja vietos grietinėlė. Ant Kino studijos, kurioje atlikau praktiką, pažymėjimo užsiklijavau padirbtą „Fitilio“ pažymėjimą ir nutariau tą sueigą nufilmuoti. Norėjau parodyti, kokia yra nelygybė. Juk tuo metu buvo tik „Tarybų Lietuva“, oficiali kronika, kur viskas gražu ir gera, o „Fitilyje“ buvo galima pakritikuoti. Tačiau likimas buvo negailestingas - mane demaskavo, atėmė filmuotą medžiagą, paėmė pirštų atspaudus. Patyriau fiasco, tapau blogiukas, iš karto paėmė į kariuomenę, siužetą apie mane ta pati „Tarybų Lietuva“ parodė, dar LKP CK humoro žurnalas „Šluota“ parašė, kad tas prisidengęs kitu pažymėjimu filmavo. Žodžiu, nukentėjau.

Kai šiandien apie tai galvoju, tai atrodo, kad taip elgtis nereikėjo, o kovoti su blogybėmis galima buvo ir kitomis priemonėmis.

Buvo keista ir malonu, kad po tarnybos kariuomenėje, padirbėjus elektromonteriu, šaltkalviu, mane pakvietė dirbti į Lietuvos TV, nes maniau, kad į žurnalistiką jau niekada gyvenime nepateksiu. Nustebau, kad man tos „Fitilio“ istorijos niekas nepriminė. Tačiau gal ir ši pamoka lėmė, kad vėliau beveik pusė mano filmuotų siužetų būdavo kritiški. Ir keturiasdešimties būdamas, dar vaikėzas, gavau nusipelniusio Lietuvos žurnalisto vardą.

REKLAMA

Šiaip ši istorija galėjo baigtis liūdniau - galėjau ir likti visą gyvenimą šaltkalviu. Pakvietus televizijai dirbau vos ne kiauromis paromis, tam, kad įrodyčiau, jog „Fitilio“ istorija buvo tik mano nelemtas paklydimas.



Lietuviškasis kašpirovskis

- Minėjote, kad kasdien rašote dienoraštį. Kuri diena jūsų įrašuose juodžiausia?

- Yra daug tokių atvejų, kai klausiu, kodėl mes priimame tokius sprendimus Seime. Tai savotiška analizė, mano pamąstymai ar spėjimai, prognozės, kas bus. Kovą užsirašau kažin kokią pastabą, o gegužę tai ir įvyksta, ką buvau numatęs. Nors ir vadina mane juokais Kašpirovskiu, žinoma, toks nesu. Vis dėlto kolegos dažnai manęs klausia kai kurių prognozių ir vėliau stebisi, kaip aš nuspėju įvykius. O tam reikia paprasčiausios analizės - spaudos straipsnių, įvykių Seime - ir visa tai susidėti čia (rodo į galvą). Ir jau gali prognozuoti. Nors gal reikia sustoti, nes kolegos skaitydami dar pamanys, kad kokiu nors šventuoju noriu apsiskelbti.

Apie juodžiausias dienas. Jų buvo keletas. Sunku buvo išeiti iš Darbo partijos, nors tai neįvyko per dieną. Sunkiausia buvo nuspręsti - kada tai padaryti? Sunku buvo apsispręsti, kur eiti toliau. Pasirinkau Valstiečių liaudininkų frakciją, bet ne partiją, nes gavau patikinimą, jog niekas man nediktuos nuomonės, nelieps balsuoti prieš mano valią.

REKLAMA

Kartais atrodo, kad šiame Seime vaikštau vienas kaip tas Kiplingo katinas. Bet kaip yra gera, kai nuo nieko nepriklausai, kai nereikia atsiskaityti už kokias nors suteiktas paslaugas.

- Kadangi užsiminėte apie savo prognozavimo galias, tai norėtųsi išgirsti apie galimą būsimo Seimo sudėtį po rudenį vyksiančių rinkimų?

- Seimo sudėtis, sprendžiant iš to, kaip dabar vyksta paslėptos ir viešos reklamos, bus tokia. Trisdešimt vietų turėtų gauti „Tvarka ir teisingumas“. Darbo partija gaus dvidešimt-dvidešimt penkias vietas, nors anksčiau būčiau davęs daugiau. Konservatoriai, jeigu jiems pavyks išsisukti iš probleminių klausimų (alkoholio reklamos draudimas, kuris sudirgino jaunimą), tai savo elektorato balsus surinks (20-25 vietos). Tikiu, kad penkių procentų barjerą turėtų įveikti socialliberalai, nepaisant to, kad A.Paulauskas gavo labai „karštą“ postą, kuris gali ir padėti rinkimuose, gali ir labai pakenkti. Valstiečiai liaudininkai teisingai pasielgė, kai nesidėjo su „pilietininkais“, nes juos būtų ištikusi bendra griūtis. Tikiuosi, kad socialdemokratai pagerins savo rezultatus, nors kol kas jie stovi vietoje.

Kas savaitę važiuoju į mažus miestelius, kalbuosi su žmonėmis, kad ir prie alaus butelio, ir jie man viską papasakoja. Daug kas sako, kas ten žino, kas po žodžiais slepiasi, bet šūkiai apie „tvarką ir teisingumą“ traukia.

REKLAMA

Dėl savęs - tikrai norėčiau grįžti į žurnalistiką. Kasdien bendrauju su kolegomis laikraštininkais ir atrodo, kad galėčiau į tą politikos virtuvę pažiūrėti plačiau. Televizorius, žinoma, irgi domina, bet metai jau ne tie. Nebent reikėtų naują formatą sukurti. Į Seimą gal dar eičiau, jeigu rinkėjai pareikalautų sakydami, kad mes tau keturis metus davėme gerą atlyginimą, gerus priedus segtuvams, nuo kurių vis tiek lieka savom reikmėms, mokėme. Jei nerinks, tai atsiprašau, vadinasi, buvau netikęs. Eiti tik tam, kad užimčiau šiltą vietą... Nenoriu. Juk ir taip visi Seimo nariai tik apie save galvoja.

- O apie Lietuvą negalvoja?

- Bendrais bruožais pagalvoja ir apie Lietuvą. Ypač tada, kai filmuoja televizijos kameros. Kai žurnalistų Seimo salėje nėra, dažniausiai įsivyrauja ramybė...

Rimantas Varnauskas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų