REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Rusijai veržiantis vis gilyn į Ukrainą ir kraunantis vieną po kitos strategines pergales, JAV strateginių tyrimų specialistas Michaelas Kofmanas „The National interest“ straipsnyje pateikia savo įžvalgas, kodėl Rusija nesitrauks.

Rusijai veržiantis vis gilyn į Ukrainą ir kraunantis vieną po kitos strategines pergales, JAV strateginių tyrimų specialistas Michaelas Kofmanas „The National interest“ straipsnyje pateikia savo įžvalgas, kodėl Rusija nesitrauks.

REKLAMA

Dabar arba niekada

V. Putinas savo triumfo kalboje kovo 18-ąją ne kartą užsiminė apie Ukrainos pietų ir rytų pasienio teritorijų prijungimą prie Rusijos. Tai skambėjo grėsmingai – kaip nuoroda į galimą rusų imperializmo užmojį. Rusija sutelkė Ukrainos pasienyje pakankamai jėgų, kad užsitikrintų realią galimybę kontroliuoti šias teritorijas karine grėsme. Šios krizės metu Vakarai ne sykį neteisingai prognozavo Rusijos veiksmus Ukrainoje. Dabar jiems jau teks pradėti galvoti. Visas standartinis perspėjimų, kalbų apie tarptautinės teisės normas ir šiuolaikines tarptautinės sistemos laikymąsi rinkinys jau išnaudotas. Dabar reikėtų apsvarstyti strateginį kontekstą, kuriame veikia Maskva.

Rusija – galios valstybė, kurios struktūra ima griūti. Jos ekonomika auga silpnai, demografinis likimas neaiškus, o biudžetas stipriai priklauso nuo naftos kainų pokyčių. Tačiau jos armija dar kelerius artimiausius metus liks palyginti efektyvi ir šiuolaikiška – pati efektyviausia ir pati šiuolaikiškiausia nuo tų laikų, kai sugriuvo Sovietų Sąjunga. Rusijos lyderiai supranta, kad dabar šalis yra stipresnė ir ekonomine, ir karine prasme, palyginti su tuo, kas laukia ateityje. Vakarų jėgos šiuo metu, atvirkščiai, nusilpusios. Vakarai išvarginti vidinių problemų, išorinių krizių ir konfliktų. Gynybinis NATO biudžetas atrodo nerimtai ir toliau bus tik mažinamas. Netgi kai kurios Baltijos valstybės, manančios, kad Rusija kelia grėsmę jų egzistavimui, gynybai vargiai skiria 1 proc. savo bendrojo vidaus produkto. Maskva žino, kad dėl jos grėsmės, niekas nėra pasirengę leisti pinigų savo gynybai. Tikriausiai V. Putinas yra numatęs: jeigu dabar neišsišoks prieš Vakarus, daugiau tokio palankaus momento nebus.

REKLAMA
REKLAMA

Nors putiniška valdžios vertikalė pasirodė nepritaikyta nei sukurti lanksčią politinę sistemą, nei reformuoti ekonomiką, priimti tokio tipo krizės, kokią matome dabar, sprendimus Rusijos valdžiai yra paprasčiau negu Vakarams. Iniciatyva priklauso Rusijai, ir taip bus, kol Maskva galės daryti įtaką vietos padėčiai. Be to, europiečiams ir amerikiečiams tenka nuolat konsultuotis vieniems su kitais ir koordinuoti savo veiksmus. ES vargu ar buvo pasiruošusi konkretų planą po Maidano pergalės. Po daugelio bandymų pasivyti įvykius Kijeve Vakarai dabar bando pasivyti Maskvą. Kodėl gi ES ir JAV užlipo ant šio grėblio?

REKLAMA

Vakarų laukia konfrontacija

Ukraina Rusijai buvo pagrindinė raudonoji linija. Tai ne tik gynybinės zonos valstybė, bet ir teritorija, kurioje išplėtota istorinė ir kultūrinė Rusijos įtaka. Dar daugiau, susitaikiusi su Ukrainos netektimi gėdingomis aplinkybėmis, Rusija galėtų pamiršti ne tik supervalstybės statusą, bet ir regiono lyderio pozicijas. Rusijos periferijoje – ir šešėlyje – atsidūrusios šalys tai iškart suprastų kaip netolimos jos griūties ženklą. V. Putinas pripažįsta tik šiurkščią jėgą, tačiau lygiai taip pat pasaulį suvokia ir šalys, esančios Rusijos periferijoje.

REKLAMA
REKLAMA

Vakarams, jeigu jau nusprendė įsitraukti į Ukrainos įvykius, reikėjo būti pasiruošusiems žiauriai konfrontacijai dėl šios šalies. Galima Ukrainos netektis V. Putinui reikštų toli gražu ne tik Eurazijos ekonominio projekto problemas. Rusija visada buvo linkusi paveikti kaimynus ir bandyti įtraukti juos į izoliuojančias nuo išorės įtakos strateginės gynybos zonas. Šią politiką sugalvojo ne V. Putinas, ir – patinka tai Vakarams ar ne – tai tęsis dar ilgai.

Rusijos lyderis puikiai suvokia, kad Vakarai niekada nesutiks su jo idėjomis, tačiau labai vertina pagarbą. Jis laikosi klasikinio valdžios suvokimo. Vidinė politika V. Putinui daug svarbesnė už tarptautinės bendruomenės reakciją. Po protestų, kilusių V. Putinui grįžus į prezidento postą jis manė, kad buvo išduotas, ir užsuko veržles šalyje, pasisakęs prieš pilietinės visuomenės laisves. Atkūręs Rusijoje valdžios baimę dabar jis ją atkuria ir už šalies ribų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Konfliktas Ukrainoje yra kaip tik tai, ko reikia V. Putino administracijai. Be Krymo aneksijos, dabartinis prezidentavimo laikotarpis būtų apibūdinamas tik kaip represinės politikos ir ekonominės stagnacijos laikas. Šiandien prezidentas grąžino Rusijai Krymą ir Sevastopolį, o tai pridėjo jam populiarumo. Jokios Vakarų sankcijos ar bausmės negali nusverti šio galios efekto. Žemės nepakeisi europietiškomis prekėmis, o Maskva ką tik susigrąžino sovietų miestą herojų. Krymas vargu ar kada nors bebus ukrainiečių. Atvirkščiai, paskui jį gali sekti ir kiti Ukrainos regionai.

Vakarai turi kuo atsakyti į tokį iššūkį, tačiau vargu ar jų atsakymas bus pakankamai efektyvus. Būtent todėl praėjusiais metais jiems derėjo daugiau galvoti apie Ukrainą. Simbolinių NATO pajėgų dislokavimas aljanso pasienio su Rusija valstybėse šiai mažai ką reiškia, nors pačios jos, be abejo, užtikrins, kad NATO vis dar egzistuoja. Sankcijas prieš rusų valdininkus ir su jais susijusius oligarchus Rusija priims kaip pagyrimą arba – geriausiu atveju – kaip pajuokos objektą. Patekti į juodąjį sąrašą taps galimybe įrodyti patriotizmą. Rusų valdžios žmonės turėjo ne vieną mėnesį tam pasiruošti ir tikriausiai numatė visa tai per porą žingsnių į priekį. Ekonominė integracija, aišku, pavojinga abiem pusėms, tačiau tai nereiškia, kad abiejų pusių nuostoliai būtų lygiaverčiai. Vakaruose yra daugybė akivaizdžių svertų suduoti smūgį Rusijos ekonomikai, tačiau visi jie Rusijai yra žinomi, o koks bus Rusijos atsakymas – niekas nežino.

REKLAMA

Laimėti laiko ar viską prarasti?

Vakarai dėl Ukrainos turėtų peržiūrėti strategines savo realijas ir V. Putino pozicijas. Maskva nerodo jokio noro stabdyti šią krizę ir neis į jokius sandorius, paremtus Vakarų pažadais. Ji yra pasiruošusi susidurti su savo pasirinkimo pasekmėmis. Ukrainos kontrolę rusai vargu ar susigrąžins, tačiau suskaldyti, sudaužyti ir destabilizuoti šalį gali. Kalbant atvirai, tuo ir užsiima. Jeigu situacija iki gegužės 25-osios rinkimų savaime nepradės riedėti nuokalne, Rusija visada galės „padėti“, surengusi diversijas. Vakarų Ukrainai tai tėra laikinas dėmesio nukreipimas, tačiau Maskvai tai gali tapti projektu visam tam laikui, kol šios dvi šalys bus viena šalia kitos. Greičiausiai nė vienas iš dabartinių Vakarų lyderių valdžioje tiek neišsilaikys.

Ukrainoje V. Putinui laimėti nėra taip svarbu, kaip nepralaimėti. Atitinkamai JAV ir ES reikia suvokti, kuo konkrečiai pasiruošusi pasitenkinti Rusija. Federalinė sistema, kuri duotų Rusijai prijaučiantiems regionams didesnę autonomiją, gali būti patogiu Rusijai instrumentu išplėsti įtaką ir suskaldyti Ukrainą, tačiau perėjimas prie jos Kijevui suteiktų laiko. Vis dėlto įtikinti naująją Ukrainos valdžią priimti tokias sąlygas gali būti itin sudėtinga – jeigu išvis įmanoma. Beje, Maskva kol kas nelabai ir veržiasi derėtis, tiesiog ima tai, ką nori pasiimti. Šiame fone Vakarams reiktų gerokai pagalvoti prieš nubrėžiant Maskvai bus raudoną brūkšnį, kad vėliau nereiktų gėdingai trauktis. Dar prieš mėnesį mažai kas galėjo pagalvoti, kad Maskva ryšis atvirai Krymo aneksijai arba kad ji tai padarytų lengvai. Dabar tai – istorinis faktas. Rytų Ukraina gali kristi taip pat lengvai ir paprastai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų