Jūratė Samulionytė prieš porą metų į kiną įsiveržė linksmai, šmaikščiai, paskelbdama karą rutinai. Jos fotofilmas „Nerutina“ pelnė „Sidabrinę gervę“ kaip geriausia 2008 metų trumpametražė juosta. Suprantama, kad į Vilniaus dokumentinių filmų festivalio konkursinę programą įtrauktas naujausias jaunos režisierės filmas „Šanxai banzai (Vilniaus Šanchajus)“ buvo laukiamas ypač nekantriai.
Ironiškas pasakojimas apie nykstančias Vilniaus Šnipiškes, stiklinių sarkofagų agresyviai gožiamą, stumiamą lauk medinių lūšnelių kaimą Vilniaus centre, apie jo margaplunksnę daugiakalbę bendruomenę temperamentu, nuotaika, šmaikštumu ne vienam primins Emiro Kusturicos čigoniškuosius romansus.
Šiandien kalbiname filmo režisierę, tikėdamiesi pratęsti žiūrėjimo malonumą, patirti, kaip tai buvo daroma.
- Kaip senoji Šnipiškių bendruomenė sureagavo į filmuotojus?
- Iš pradžių – įtariai, nepatikliai. Ai, čia vėl televizija, žurnalistai. Vėl kamantinės apie kokį nors sudegusį namą. Parašys apie Šnipiškes, o įdės Kirtimų taboro nuotraukas... Žinia, kad darysim filmą, pasklido garso greičiu.
- Ar visiems norėjosi į ekraną?
- Tikrai nestovėjo eilėje duoti interviu. Bet kai pamato, kad kaimynas šneka, tada - ir aš noriu! Šiaip jau tie mūsų personažai labai nenuspėjami. Vieną dieną – nelįskit! Kitą – tik filmuok. Būdavo, tokius spektaklius surengia – šou!
- Taurelės nekviesdavo?
- Kviesdavo. Nes jiems patiems reikėdavo „ant drąsos“. Bet dažniausiai jau rasdavome „drąsius“.
- Nepavyko aptikti „taškų“ - alkoholio, narkotikų?
- Jie neneigia, kad tokie yra, bet nežiną kur. Konspiracija. („Kai reikia, nusiperkam parduotuvėje“.) Ir narkotikų prekyba – praėjęs etapas. Anksčiau, būdavę, policija patruliuodavusi, susišaudymai vykdavę, o dabar – ką jūs, švaru!
- Kaip čia atsitiko, kad už kadro liko Šnipiškių čigonai?
- Jie neprisileido. Sumokėkit – prašom, padarysim, ką tik norit. Dykai – nė už ką. Bet jiems sumokėsi – visiems reikės. Lietuviai, rusai, lenkai – niekas pinigų neprašė.
- Taigi darbas vyko pakankamai sklandžiai?
- Kai perpratom jų gyvenimo ritmą. Iki pietų visi miega. Atvažiuoji popiet – jau prasideda judėjimas. Kas darže, kas lauko virtuvėje, kas sodelyje su kaimynu šašlykiuką čirškina...
- Kokie tipažai, charakteriai, kokios istorijos!
- Mus ir pačius stebino tas gebėjimas spontaniškai atsiverti prieš kamerą. Iš pradžių – ne, ne, o kai įsijaučia – tikros žvaigždės. Beje, paties filmavimo jie nesureikšmino. Rodys per TV? Ne? Tai kur tada... Sakau, bus filmas apie jūsų rajoną...
- Filmavimo procesas – tarsi ištisinis jaudinantis nuotykis, ar ne?
- Tikrai taip. Didžiausias atradimas – patys žmonės. Ir jau visiškas šokas – tas šunyčių skandinimas. Operatorius sutriko: filmuoti – nefilmuoti? Betgi tai – jų gyvenimo dalis. Silpnieji jame pasmerkti. Juos pačius stumia lauk stiprieji, turtingieji.
- Rajono senbuviai už gautas kompensacijas gali įsigyti būstus kitur.
- Bet išsiskyrimas su senaisiais namais - skausmingas. Kai kurie čia sugrįžta kasdien – pabendrauti su buvusiais kaimynais, pabūti įprastoje aplinkoje.
- Kaip atsisveikinot su savo herojais?
- Kad tokio oficialaus kaip ir nebuvo. Kai nufilmavom taiči pratybas ant Neries kranto, supratau, kad jau turiu ir pradžią, ir finalą. Beje, mūsų filmo žvaigždės į tą paskutinį filmavimą įsiveržė pačios. Nors filmuoti pradėjom 7 val. ryto, pamatė. Kas čia dabar? Be mūsų?! Mes irgi ateinam! Ir atėjo. Su savo japoniškom vėduoklėm. Pagavo ritmą, nuotaiką, pozas.
- Gal čia ir yra didžiausias dokumentinio kino žavesys - kai ieškodamas to, nežinau ko, randi perlus, aukso grynuolius. Kaip tu – tas „Šanchajaus“ žvaigždes. Kodėl jų nepakvietei į premjerą?
- Abejonių kėlė ta reakcija, kokią jie patirtų žiūrėdami į save ekrane. Bet dabar jau galvoju, kad reikėjo pakviesti. Išeinant iš salės viena prodiuserė dairėsi: kur ta tavo skrybėlėtoji ponia? Noriu su ja išgerti taurę vyno. Ko gero, būsiu padariusi klaidą. Teks ją ištaisyti ir savo herojams surengti specialų seansą.
