Latvio Edvino Šnorės filmas „Pasakojimas apie Sovietus“ (toks būtų normaliai išverstas pavadinimas) galų gale prasiveržė į visuomeninį ekraną. Šią įspūdingą dokumentinę juostą reiktų kartoti tol, kol išsivalys gana gausių vargšų lietuviakalbių tarybinės smegenys: kaip tada buvo gera, kur kas geriau!
Du „socializmai“, anot mūsų pasipriešinimo dainos „viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva“, suniokoję 20 amžiaus Europą ir vėl turintys milijonus garbintojų ypač Rusijoje... O nelaimingoji šalie, kuri savo budelį garbini už tai, kad plačiai niokojo silpnesnius kaimynus ir drebino pasaulį. Rusijos istorijos asmuo Nr. 1 – tokios ten spindi dvasios vergų apklausos ir pavyzdžiai šių dienų gatviniam politiniam elgesiui. Anuomet Stalino bijojo visi ir visur, tai ir dabar taip turi būti! Tarptautinis deržimorda vėl arenoje, pasaulinėje gatvėje, kurios praeiviai baugščiai traukiasi į pašalius. Neduokdie, dar ir juos išplūs arba pritvos. (Lietuviška versija: neapsimoka užstoti Gruzijos). Štai kodėl E. Šnorės istorinė dokumentika apie dvigalvį fašizmą tokia aktuali. Be abejo, autorių gali nunuodyti polonijum ir atsisakyti padėti tyrimui. Bet mes pagerbkime nedelsdami. Tas vyras išėjo į frontą prieš visus Kremliaus stribus.
Beje, itin aktualus ir signalas pasipūtusiems intelektualams: štai ko verti Karlo Markso ar Bernardo Shaw protas, kai jo nelydi žmoniškumas.
Filme – latviški pavyzdžiai ir plati tarptautinė istorinė panorama, tačiau be Lietuvos. Rainiai, Pravieniškės, Laptevų jūra ir Sausio 13-oji, ši medžiaga palikta mums, kad po daugelio metų, kai vėl bus Lietuva, panaudotume atminčiai ir švietimui. Arba greičiau, jeigu „drąsi šalis“ išdrįs.
