Sūris su muzika, žaliasis padažas, „Frankfurto“ dešrelės, silpnas, gaivinantis obuolių vynas. Tai Frankfurto virtuvės žvaigždės. Viso to verta ragauti, jei norite tiksliai įsidėmėti – vaišinotės būtent Frankfurte prie Maino, o ne kurioje kitoje pasaulio ar Vokietijos vietoje.
Kiaulienos, veršienos, ėrienos patiekalai – mėgstami ir įvairiai gaminami visoje Vokietijoje, tačiau „Frankfurto“ dešrelių, žaliojo padažo ar „Sūrio su muzika“ galima paragauti tik Frankfurte ir aplink jį esančiuose miesteliuose, taip pat ir silpno obuolių vyno.
Aštuonios vakaro. Visą dieną vaikščioję po žymiausias Frankfurto vietas ir parodų sales, pavargę, bet laimingi, keliaujame vakarieniauti. Tiltu kertame Maino upę ir dar kiek paėjėję Zachsenhauzeno rajonu, kuriame yra Schweizerio gatvė su daugybe barų ir dviem tradicinio obuolių vyno namais, praveriame vieno jų – restorano „Adolf Wagner“ duris. Uff, to tai jau tikrai nesitikėjau. Kavinė tokia sausakimša, kad, rodos, musė nerastų vietos nutūpti. Ilgi mediniai stalai nukrauti valgiais ir gėrimais. Antras netikėtumas: kavinėje sklinda nežinau kiek decibelų siekiantis ūžesys. Jokios muzikos, bet nuo obuolių vyno įšilę svečiai taip gyvai šnekučiuojasi ir mėgina perrėkti vienas kitą, kad visas klegesys primena nemažo kliokiančio krioklio garsus, kai prie jo priartėji.
Obuolių vyno svaigulys
Stalai nukrauti baltojo molio ąsočiais (vokiečiai juos vadina Bembel), ištapytais mėlynomis gėlėmis. Dabar jau žinau ir kitiems galiu pasakyti – jei kurioje nors Frankfurto kavinėje pamatysite ant stalo stovintį molinį ąsotį, nemanykite, kad jame, kaip kartais būna Lietuvoje, kliuksi alus. Moliniuose kelių litrų ąsočiuose šiame mieste į stalą tiekiama regiono skanėsto – obuolių vyno (vokiškai vadinamo Ebbelwoi), primenančio sidrą. Tačiau taurės, į kurias gėrimas pilstomas – ne molinės. Jų išorinės pusės stiklas gruoblėtas. Ir kitokių čia nebūna. Specialiai pagaminta tam, kad riebaluotomis nuo vokiškos kiaulienos patiekalų rankomis būtų patogu paimti 0,3 litro stiklinę ir gurkštelėti gaivinančio vyno. Tik kartais stiklinaitės gali būti didesnės talpos – iki 0,5 litro, bet dažniausiai jos esti 0,25–0,3 litro talpos.
Padavėjas pila iš ąsočio skaidraus gėrimo, mes glaudžiame stiklines prie lūpų. Užuodžiu obuolių kvapą, vynas maloniai vėsus (jis patiekiamas maždaug dvylikos laipsnių temperatūros), labiau rūgštus negu saldus. Ir išgėrus pusę taurės tada, kai dar tik ruošiamės užkandžiauti, tik lengvai lengvai apsvaigina, nes jo stiprumas – 5,5 laipsnio, kartais siekia iki 7, bet ne stipresnis. Labiausiai jo norėčiau karštą vasaros dieną.
Kol aplink lyg vijurkai tarp stalų sukasi padavėjai, nešiodami įspūdingus kalnus maisto, gidė mums, žurnalistams iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos, pasakoja, kad obuolių vynas kilęs iš Frankfurto Zachsenhauzeno rajono. Vynui gaminti auginama speciali obuolių rūšis. Jų derlius imamas rugsėjį. Gamybai reikalingi nepernokę obuoliai, todėl obelys specialiai krečiamos ir surenkami ką tik nukritę jų vaisiai. Ankstyvą rudenį vynui skirti obuoliai spaudžiami, tada fermentuojasi, o svaigiuoju gėrimu tampa maždaug po trijų keturių mėnesių. Taigi per Kalėdas šio vyno jau galima skanauti. Frankfurto apylinkėse jį geria ne tik vieną, bet mėgsta atskiesti mineraliniu vandeniu, apelsinų gėrimu arba spaustomis šviežių apelsinų sultimis, „Coca-cola“, alumi. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus skonio.
Kai vyno pasiimama į iškylas, pasakojo gidė, stiklinaitės uždengiamos mediniais dangteliais. Gėrimas gurkšnojamas ilgiau, o mediniai stiklinių dangteliai yra apsauga nuo visko, kas gamtoje gali netyčia pliumptelėti į vyno sklidiną stiklinaitę.
Vyno galima paragauti ne tik specialiose vyninėse, bet ir smagiai nuteikiančiuose po miestą važinėjančiuose, ryškiai išdažytuose tramvajukuose, kuriuose skamba nuotaikinga vokiška muzika ir kuriuos vadina „Obuolių vyno ekspresais“. Sėdi į tokį tramvajuką ir gurkšnodamas dairaisi pro langus į miestą.
Sūris su muzika
Miestelėnai žino ir svečiams pasiūlo prie obuolių vyno užsisakyti tinkamiausios rūgusio pieno sūrio, suformuoto rankomis, ir svogūnų šaltos užkandos – „Sūrio su muzika“ (vok. „Handkas mit Musik“). Jo kaina „Adolf Wagner“ kavinėje – 2,70 euro. Ne visiems patinkančio kvapo gelsvokas sūris paskanintas (užpilamas) acte ir aliejuje pamarinuotais svogūnais ir patiekiamas su visu marinatu. Dažniausiai apvalų, o kartais ir kvadratinį sūrį valgo taip – ant duonos tepama sviesto, o tada atsipjaunama sūrio, aplieto svogūnais su marinatu, saldžiarūgščio skonio, aštroko – ir burnoje iš tiesų tarsi užgroja muzika. Užkandžio greitai nesuvalgysi, tad tai dar ir ilgai skambanti muzika. Patiekalas, anot kulinarų, dar skleidžia ir garsą, panašų į burbulų sproginėjimą, bet mes jo galbūt dėl šurmulio negirdėjome. Šis patiekalas, kaip ir visi aštroko, pikantiško skonio valgiai, prašyte prašosi būti paskandintas obuolių vyne. Tai ir darome, gurkštelėję vėl užkandžiaujame sūriu su muzika.
Greitai ištuštėja ir moliniai vyno ąsočiai, bet guvieji ir akylieji padavėjai tuojau pat trinkteli ant stalo naujus, vėl pripildytus maloniai vėsaus skysčio. Užkandis ir gėrimas, mano skoniui, idealiai tinka vienas prie kito. Ir, jaučiu, dar labiau žadina apetitą. Vis labiau nosį kutena pro šalį didelėse lėkštėse nešami garuojantys patiekalai.
Maisto spąstuose
Kadangi esu Vokietijoje, Frankfurte, nedvejodama užsisakau tai, ką patys vokiečiai vadina nacionaliniais valgiais, – ant grotelių keptos kiaulienos nugarinės su troškintais raugintais kopūstais. Kolegė iš Latvijos valgys kiaulienos šonkauliukų, iš Estijos – kiaulienos karbonado su kaulu. Gurkšnojame vyną, laužiame sūrių riestainių. Matau prie mūsų stalo artėjantį padavėją su padėklu, nukrautu lėkštėmis. „Kiaulienos nugarinė“, – klausiamai į mus žiūri jis. Mano. Lėkštė nusileidžia žemyn. Netikiu savo akimis – joje pūpso puskilogramio (na, tikrai neperdedu) nugarinė, o šalia – kalnas raugintų kopūstų. Į manąjį gabalą keptos kiaulės įbestas geležinis smeigtukas su kaina baltame mažame popierėlyje, – 8,15 euro. Kolegės, užsisakiusios tokį pat patiekalą, mėsoje stirkso kaina – aštuoni eurai, nors iš pažiūros jos gabalas atrodo gerokai mažesnis. Tiek kainuoja didysis mėsos gabalas, toks, kokį mūsų maža trijų asmenų šeima perkame savaitgalio pietums. Ir dar lieka vakarienei.
Palinkime vieni kitiems gero apetito ir įninkame doroti didžiules porcijas. Mano lėkštėje pūpsantis kiaulienos gabalas atrodo gundomai – padengtas apskrudusia gelsva plutele, bet kai ėmiau jo ragauti, patyriau, kad mėsa gana sausa ir sprangi. Laimė, kad ąsotis obuolių vyno nuolat viską stebinčių padavėjų dėka niekada nelikdavo tuščias. Kopūstai man pasirodė rūgštoki, kai juos gaminu namie, mėgstu nupilti vandenį, kuriame jie užverda, tuomet jie lieka ne tokie rūgštūs.
Prie kiaulienos labai tiko kitas Frankfurto kulinarijos pasididžiavimas – žaliasis padažas. Jis gaminamas iš – vienų kulinarų teigimu – devynių, kitų – iš septynių šviežių žolelių, būtinai – trintų petražolių ir laiškinių česnakų, viskas sumaišoma su jogurtu arba lengvu majonezu. Žaliasis padažas labai tinka su įvairia mėsa ir virtomis bulvėmis. Mes valgėme pagaminto su jogurtu, tad jis buvo gana skystas, nekaloringas ir švelnaus skonio. Labai tiko prie sausos kiaulienos. Tačiau žaliasis padažas gali būti ir tirštesnis, tada patiekiamas su virtomis bulvėmis ir į skilteles padalintu kietai virtu kiaušiniu. Lietuvio akiai toks patiekalas primena virtas bulves ir varškę su žalumynais. Tačiau taip tik atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Nors apetitu niekada nesiskundžiu, neįstengiau sudoroti nė trečdalio didžiojo mėsos gabalo. Sunku įveikti vokiškas porcijas ir mano kolegėms, nors jos ir giria patiekalų skonį. Padavėjas siūlo įdėti man mėsos namo. Padėkojusi atsisakau ir juokiuosi iš vaizduotės nupiešto reginio: vėlai pavakarieniavusi, parsitempiu kiaulienos gabalą į penkių žvaigždučių viešbutį, kišu maistą į barą ir naktį sėlinu pabaigti didžiojo likučio. Pasakoju savo reginius kolegėms. Juokiamės, mat, nors maistas ir labai skanus, tik nedaugelio lėkštės tuščios, o tai reiškia tik viena – mums porcijos aiškiai per didelės, tačiau nuo kitų stalų, prie kurių ūžia vyrai, jos išnešamos beveik išlaižytos.
Frankfurto restoranuose, be kiaulienos, gausu ir kitokios, įvairiai paruoštos mėsos patiekalų – veršienos, ėrienos. Tradicinių „Frankfurto“ dešrelių taip pat ragavau. Tai pailgos, plonos, lengvai parūkytos dešrelės iš kiaulienos arba kiaulienos ir veršienos. Jos paprasčiausiai išverdamos. Tai puikus maistas skubantiesiems. Kavinukėse lauke „Frankfurto“ dešrelės valgomos tiesiog iš popierinių vienkartinių lėkštelių su bandelėmis ir garstyčiomis, o restoranuose patiekiamos su raugintais kopūstais, bulvių koše, tinka ir su žaliuoju žolelių padažu.
Neabejingi maistui
Frankfurto gyventojai neabejingi maistui. Galima pasakyti dar tiksliau – jie mėgsta skaniai pavalgyti. Mieste veikia ne tik 2.300 restoranų ir kavinių, čia populiarūs maisto produktų turgūs, jie vyksta kiekvieną šeštadienį šalia pagrindinės mieste Maino katedros. Iš visų apylinkių suvažiuoja ūkininkų su savo prekėmis – daržovėmis, vaisiais, naminėmis dešromis, kumpiais, sūriais, duona. Ūkininkų turgelis, pasakojo gidė, mėgstamas daugelio miesto gyventojų – jų priplūsta ne tik aikštė, kur vyksta prekyba, bet ir aplinkinės gatvelės. Žmonės vaišinasi vynu, alumi, šnekučiuojasi. Čia vyksta ir įvairių vietos vyno švenčių. „Frankfurto gyventojai mėgsta pilvo šventes“, – juokiasi gidė. Miesto gatvėse, ypač tose, kur įsikūrę daug restoranų ir kavinių, nuolat vyksta valgių šventės. Frankfurte populiarios japonų, turkų, indų, tajų, prancūzų, kitų šalių maisto savaitės. Tada įvairiausių patiekalų kvapai prasismelkia į ištisas gatves. Tačiau šiame mieste, o tai būdinga kitiems dideliems pasaulio miestams, nėra gatvių, kuriose veiktų vien kurios nors šalies maitinimo įstaigos, nėra įprastų „China Town“.
Nežinau, kaip jaučiasi vokiečiai skanaudami kitų tautų patiekalų, bet mus tradicinė vokiška virtuvė nokautavo. Apsilankiusi Frankfurto restoranuose galiu drąsiai pasakyti – tradiciniai vokiški restoranai su neįprasto dydžio porcijomis, gardžiais ne tik kvapais, bet ir valgiais – tikras rajūnų rojus.
