Yra paplitęs toks stereotipas: rusų virtuvė patinka tik rusams, teigia „slon.ru“. Štai kad ir rusiškų restoranų valgiaraščiai užsienio šalyse – jie tokie pat nykūs, kaip ir Brighton Beach kasdienybė (šiame pietiniame Niujorko rajone gyvena daug rusakalbių išeivių iš buvusios SSRS – balsas.lt). O koks indėlis į tarptautinę prekybą maisto produktais?
Jis neva apsiriboja vien tik „vodka“. Bet visa tai netiesa arba, bent jau, pusė tiesos. Kol tradicinių rusiškų maisto produktų gamintojai skundžiasi, kaip sunku praskinti kelią Rusijos prekės ženklams į pasaulio rinkas, užsienio kompanijos jau sėkmingai gamina juos savarankiškai. O kai kurie produktai jau gaminami dideliais kiekiais ir pamažu darosi nebe egzotika.
Kefir (kefyras)
Pavyzdžiui, trijų procentų kefyrą („kefir“), ant kurio pakuotės pavaizduotas Vasilijaus Palaimintojo soboras, gamina vienas iš didžiausių pieno produktų gamintojų pasaulyje, danų (Danijos ir Švedijos – balsas.lt) koncernas „Arla Foods“. Gamybos apimtys neatskleidžiamos, tačiau vargu ar kompanija, kurios metinė apyvarta siekia beveik 8,5 mlrd. eurų, užsiimtų smulkme, skirta tik imigrantams. Yra Europoje ir kitų, nors ir mažesnių kompanijų, gaminančių kažką panašaus į kefyrą, tarkime, daugelyje Vokietijos parduotuvių pardavinėjamas „Muller“ kompanijos kefyras „Kalinka“(„Putinėlis“, išvertus iš rusų k. – balsas.lt).
Smetana (grietinė)
Tai, kad užsienyje nenusipirksi grietinės – stereotipas, ir nieko daugiau. Produktai, bent jau labai į ją panašūs, dažniausiai tiesiog kitaip vadinami (Crème ir pan.), ir jų įvairovė gali būti net didesnė, negu sovietų sąjungos parduotuvių lentynose. Nekalbant jau apie Rytų Europos šalis, kur grietinė – toks pat tradicinis produktas, kaip ir Rusijoje. Tuo pačiu daugelis užsienio gamintojų gamina būtent rusišką „Smetana“, laikydami ją „kremu“, dažniausiai ji būna riebesnė (riebumas iki 47 proc.), kuri naudojama tradiciniams sovietiniams patiekalams pagardinti: barščiams, koldūnams (rus. „pelmeni“) ir blynams.
Nors šio stereotipo pamažu atsisakoma, ir nesunkiai galima rasti grietinės, kurios riebumas kaip ir tradicinio europietiško „kremo“- 23 procentai. Pavyzdžiui, produktą „Smetana“ gamina net kelios Suomijos kompanijos - jau minėtos „Arla Foods“ ir „Ingmar“ bendra įmonė ir „Valio“.
Rusiškos salotos („Russian Salad“)
Taip, „olivjė salotas“ (jos dar vadinamos „Stolyčnyj“ – „Sostinės“ arba „Miasnoj“ – „Mėsos“) išrado virėjas prancūzas, bet vargu ar kas nors ims prieštarauti, kad tai yra nacionalinis rusų patiekalas. Ir kol iš sovietinių šalių restoranų jį stumia labiau dietinės salotos „Cezar“ („Cezaris“) ir „Grečeskij“ („Graikiškos“), užsienio restoranuose jos, atvirkščiai, užkariauja vis didesnį populiarumą ir turi didingą vardą: „Russian Salad“ (,Rusiškos salotos“) arba „Moscow Salad („Maskvos salotos“).
Kiek užsienyje suvalgoma „olivjė“, sunku pasakyti, bet jeigu paimsime, tarkime, Ispaniją, kur šios salotos labai populiarios, tai ten „Ensalada rusa“ įtrauktos į vieno iš stambiausių restoranų tinklų – „Lizarran“ meniu (šis tinklas turi per 200 taškų Ispanijoje plius atstovybės užsienyje). Vienu metu šios salotos netgi buvo įtrauktos į vietinės oro linijų bendrovės „Vueling“ lėktuvų valgiaraščius. Tiesa, receptūra vis dėlto koreguojama, atsižvelgiant į Viduržemio jūros regiono žmonių skonius – vienur galima rasti rusiškų salotų su tunu, kitur – netgi su alyvuogėmis. Kai kuriose Europos šalyse patiekalu „Russian Salad“ laikomas visai ne „olivjė“, o klasikinė mišrainė.
Koldūnai („Pelmeni“)
Koldūnai – tikras rusiškos virtuvės simbolis, toks pat, kaip mėsos kukuliai (maltinukai) švedams ar mėsainiai amerikiečiams. Nemažai Rusijos firmų (tarkime, „Darja“) netgi bandė juos eksportuoti, tačiau transportuoti užšaldytus pusfabrikačius nėra paprasta. Juoba, kad užsienyje koldūnai taip pat gaminami pramoniniais mastais – savo laiku Estijos kompanija „Uvic“ netgi pradėjo juos eksportuoti į Rusiją (kuo skiriasi nuo virdulių („samovarų“) eksporto į Tulą?).
Pamažu koldūnai peržengia posovietinės erdvės sienas, pradedant, tiesa, artimiausiomis valstybėmis – jeigu jūs ištarsite stebuklingą žodį „pelmeni“ Suomijoje, tai jus supras be vertėjo. Nors ten šis patiekalas kol kas dar ir laikomas delikatesu, bet jau yra plačiai žinomas ir vietinių gamintojų įsisavinamas produktas. Koldūnus Suomijoje, beje, gamina nedidelė šeimos įmonė „Deliciest Oy“, kurios asortimente gaminiai su jautiena, kiauliena, elniena ir bulvėmis.
Blynai („Blinis“)
Blynai, suprantama – ne vien tik rusiškas patiekalas: amerikiečiai turi „pancakes“, prancūzai – „crepes“, ir t.t. Ir vis dėlto manoma, kad rusiški blynai gaminami pagal ypatingą receptą, dėl ko juos galima išskirti į atskirą kategoriją. Pavyzdžiui, Vokietijoje žmonės gerai žino žodį „blinis“, ir reikia pasakyti, kad šis žodis jiems asocijuojasi iš karto su keliais variantais – ir įprastiniais rusiškais blynais, ir blynais su įdaru, ir sklindžiais. Beje, parduotuvėse jie retenybė, dažniau jų galima rasti kai kurių kavinių ir restoranų valgiaraščiuose.
Degtinė („Vodka“)
„Vodka“ – tai jau seniai tarptautinis produktas. Iš dešimties daugiausiai parduodamų degtinės prekės ženklų pasaulyje tik keturi gaminami Rusijoje, o dvi pirmąsias vietas užima amerikiečių „Smirnoff“ ir švedų „Absolut“. Netgi daugelyje užsienio parduotuvių parduodama „Stolichnaya“(„Sostinės“), meiliai ten vadinama „Stoli“, išpilstoma daugiausia Lietuvoje (Maskvos gamykla „Kristall“ pagal išpilstomos „Stolichnaya“ kiekį pasaulio rinkoje užima žymiai mažesnę dalį). Degtinę gamina ne tik gigantai, kurie specializuojasi tarptautinių prekės ženklų, tokių kaip „Diageo“ ir „Pernod Ricard“,gamyboje, bet ir sąlyginai nedidelės kompanijos. Štai tik pora įdomių bandymų Europoje pabrėžti „rusišką“ koloritą.
Prancūzijos kompanija „Les Grands Chais De France“ išleido į rinką degtinę „Jelzin“, kurią Rusijos patentų biuras („Rospatent“) net atsisakė registruoti, motyvuodamas tuo, kad pavadinimas klaidina vartotojus – jie pilnai gali pamanyti, kad degtinė yra rusiška. Vokietijos kompanija „Henkell & Со.“ (stambiausias putojančių vynų gamintojas Europoje) gamina degtinę „Gorbatschow“, išdidžiai vadindama ją pačia populiariausia degtine Berlyne. Beje, anot legendos, jis neturi nieko bendro su sovietiniu lyderiu, o taip buvo pavadinta pagal vienos emigrantų šeimos, pabėgusios nuo revoliucijos, pavardę.
