REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lyg kortas išdėliokime skaudžiausias socialines Lietuvos problemas. Nors tai visiems žinomi dalykai, juos vardyti nepabosta.

REKLAMA
REKLAMA

Kas kaltas ir ką daryti?

Per 20 metų šalies gyventojų sumažėjo 600 tūkst., arba 17 proc. Maždaug penktadalis piliečių gyvena žemiau skurdo ribos. 2012 metų pradžioje minimali mėnesinė alga Lietuvoje buvo viena mažiausių Europoje – 232 eurai (800 litų). Mažiau uždirba tik rumunai ir bulgarai.

REKLAMA

Ir visa tai vykstant ekonomikos raidai, kuri primena slidininko šuolį nuo tramplino. 1990-aisiais imta šliuožti žemyn, paskui kilti aukštyn, kol XXI amžiuje buvo pasiektas 1989 metų lygis. Tik ten ilgai neišbūta, nes 2009 metais prasidėjęs pasaulinis sunkmetis vėl nutrenkė Lietuvą žemyn. Tiesa, 2011 metais būta pastebimo ūkio augimo.

Atsakant į tradicinį klausimą „Kas kaltas?“, blogųjų sąrašas dažniausiai apsiriboja Vyriausybe, kurios šaknys, be abejo, Seime, o ten veikia piliečių mažai mylimos ir gerbiamos organizacijos – politinės partijos. Dar prie kaltųjų priskiriami biurokratai, oligarchai ir „Gazpromas“.

REKLAMA
REKLAMA

Į kitą tradicinį klausimą „Ką daryti?“ yra daug įvairių atsakymų – tai priklauso nuo problemos. Vienus atsakymus perša dabartinė valdžia, pavyzdžiui, kviečia į Visagino atominės elektrinės statybą. Užtat kiti svarbūs dalykai nustumiami į paraštes – vien tam, kad užgriūtų kitus valdančiuosius, kada šie nustvers valstybės vairą. Pavyzdžiui, tokia problema yra vis labiau jaučiamas kvalifikuotos darbo jėgos stygius.

„Kaltieji“ ir turėtų atsakyti į klausimus „Ką daryti?“. Vyriausybė išlinksniuota taip, kad jos reitingas vargiai atsiplėšia nuo asfalto lygio. Oligarchų tai atsiranda, tai išnyksta valdančiųjų ir nelabai valdančiųjų oratorių kalbose, tačiau apie juos išgirstame mažai konkrečių dalykų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pogrindinė jėga?

O ar dažnai girdime, kad atsakymo reikalaujama iš profsąjungų? Pirmiausia tas profsąjungas reikia surasti. Kur jos? Parodykite!

Lietuvos profsąjungos nuo oligarchų skiriasi tuo, kad dirbančiųjų organizacijos veikia viešai, turi adresus, iškabas, emblemas ir antspaudus. Tačiau jos, kaip ir oligarchai, nelabai matomos, nors tyčia ir nesislepia. Profsąjungos tarsi yra, bet, kita vertus, jos lyg ir pogrindyje.

Jei kas gegužės pirmąją atsidurtų, pavyzdžiui, Švedijoje, net ir šalies užkampiuose galėtų pamatyti įspūdingas darbo žmonių eisenas. Profsąjungų kolonos žygiuoja su raudonomis vėliavomis, orkestrai groja „Internacionalą“.

REKLAMA

Lietuvoje pavyzdingas pilietis, prieš prisijungdamas prie tokios kolonos, pirmiausia bandytų prisiminti įvairių simbolių viešą naudojimą draudžiančius įstatymus – kad tik kokia nors kūjo ir pjautuvo kombinacija nepatrauktų policijos dėmesio. O švedas Lietuvoje, jeigu patektų į Algirdo Paleckio vadovaujamo „Fronto“ organizuotą mitingą, pamanytų, kad pateko į solidžių vietos socialdemokratų renginį.

Pavojingas palikimas

Tačiau svarbu juk ne iškabos. Iš profsąjungų laukiama konkrečių darbų. Valdžios, darbo ir kapitalo sąveika sumanyta tinkamai – yra Trišalė taryba. Bet ar profsąjungos nėra silpniausia šio trikampio kraštinė?

REKLAMA

Mirdama sovietų valdžia paliko profsąjungoms palikimą, kuris irgi savotiškai buvo mirtinas – tai turtas. Profsąjungų šulai įniko į turto dalybas ir parceliavimą. Realiai profsąjungos veiklai lyg ir neliko laiko.

Galėtume paklausti, ar tai nėra per didelė prabanga, kad per 20 metų šalyje taip ir neatsirado veiksmingų profsąjungų. Tik kam tą klausimą adresuoti?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų