Tokiomis įžvalgomis dalinasi Lietuvos Bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų asociacijos prezidentas, prof. habil. dr. Julius Kalibatas. Portalas tv3.lt dalinasi išsamiu jo komentaru:
„Koronaviruso tematika mokslinėje pasaulio literatūroje, matyt, ilgam laikui tapo neginčijamai prioritetine, nes susirgimų ir mirčių skaičius, nežiūrint griežčiausių karantinų, įvestų komendanto valandų, reikalavimų vietoj kaukių dėvėti respiratorius bei maksimaliai apriboti socialinius kontaktus, vis dėlto pastoviai auga O tai tampa tikrai dideliu galvos skausmu valstybių vadovams, visiems sveikatos apsaugos ekspertams, medikams, epidemiologams, mokslininkams bei, savaime suprantama, politikams.
Dar blogiau – pasirodo, net ir tiems, kuriems atrodo, jog jau sėkmingai persirgo COVID-19 infekcija ir pasveiko, liga dažnai neužsibaigia, ir įvairūs simptomai, kurie ženkliai blogina gyvenimo kokybę, nepraeina net ir po 6 mėnesių.
Jeigu pasaulinės koronaviruso pandemijos pradžioje tiek klinicistų, tiek mokslininkų pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į šio viruso plitimo kelius, diagnostikos galimybes, pagrindinius ligos klinikinius požymius, komplikacijų dažnį, gydymo metodų paieškas (deja, nesėkmingas) ir efektyvios vakcinos sukūrimą, tai po kiek laiko buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad vadinamas pasveikimas, kai jūsų organizme, net pakartotinai tiriant, nerandamas virusas, nereiškia, kad jūs jausitės sveikas.
Kelių tipų poskovidiniai simptomai
Daugelyje pasaulio šalių atlikti tyrimai parodė, jog, persirgus koronavirusine infekcija po išrašymo iš gydymo įstaigos, kada konstatuojamas pasveikimas, net nuo 40 iki 90 proc. pacientų nurodo įvairius simptomus, kurie apibūdinami kaip postkovidinis sindromas (angl. Post-COVID-syndrome – PCS).
Postkovidinio sindromo simptomus, matyt, galima būtų klasifikuoti į tuos, kurie atsiranda dėl tiesioginio viruso poveikio į įvairias organizmo sistemas bei simptomus, kurie pandemijos sąlygomis atsiranda dėl kardinaliai pasikeitusios socialinės aplinkos, gyvenimo būdo ir kiekvienam žmogui sutrikusių įprastinių stereotipų.
Vienas iš didesnių tyrimų, atliktų Kinijos mokslininkų grupės (C. Huang ir bendr., 2021) parodė, jog, ištyrus 1733 pacientus, gydytus ligoninėse, praėjus 6 mėnesiams po jų išrašymo iš stacionaro, net 63 proc. apklaustų asmenų nurodė, jog pastoviai jaučia nuovargį bei raumenų silpnumą.
Miego sutrikimai kankino net 26 proc., skonio nejautė – 11 proc., kvapų – 9 proc., judėjimo problemas atžymėjo 7 proc. Daugeliui tirtų asmenų taip pat buvo nustatyti nerimo ir depresijos požymiai. Beje, nieko gero nežadantis simptomas buvo ir ženklus antikūnų kiekio sumažėjimas, lyginant su ligos aktyvia stadija. Suprantama, kad simptomų intensyvumas labai priklauso nuo to, kiek laiko praėjo po ligos.
Net trečdaliui pablogėjo atmintis
C. Carvalho- Schneider su kolegomis pereitais metais ištyrė persirgusių koronavirusine infekcija 150 asmenų grupę. Buvo nustatyta, kad intervale nuo 1 iki 2 mėnesių po išrašymo iš ligoninės 87 proc. apklaustų tiriamųjų jautė į gripą panašius simptomus (galvos, raumenų, sąnarių skausmus), karščiavo net 59 proc., skonio ir uoslės sutrikimus nurodė net 59 proc. pacientų. Praėjus 2 mėnesiams, 2/3 asmenų vis dar atžymėjo dusulio ir astenijos simptomus.
Prancūzų mokslininkų grupės (Garrigues ir bendr., 2020) atlikta 120 asmenų apklausa, praėjus 110 dienų po išrašymo iš ligoninės, parodė, kad pagrindinis skundas yra nemotyvuotas nuovargis – 55 proc., dusulys – 42 proc. atvejų. Miego sutrikimais skundėsi 30,8 proc., koncentracijos susilpnėjimu – 28 proc. asmenų. Atminties pablogėjimą atžymėjo net 34 proc. tirtųjų.
Kadangi atminties sutrikimai gali būti labai ženklūs, natūralu, kad dabar praktiškai visose šalyse šeimos gydytojai pataria savo pacientams, persirgusiems kovidine infekcija, užsirašyti banko kortelių ir telefonų kodus. Atmintis palaipsniui sugrįžta, bet tam reikalingas ne tik ilgas laikas, bet ir specialūs pratimai.
Simptomai palaipsniui išnyksta
Su kolegų iš Prancūzijos pateiktais rezultatais pilnai susišaukia Italijos mokslininkų gauti duomenys, ištyrus 143 COVID-19 persirgusius pacientus. Pagrindiniai apklaustų pacientų skundai buvo silpnumas (53 proc.), dusulys – (43 proc.), krūtinės skausmai (22 proc.), sąnarių skausmai (27 proc.). Kad silpnumas yra dažniausiai nurodomas simptomas patvirtino ir JAV mokslininkai (M. W. Tenforde ir bendr., 2020).
Beje, šis tyrimas, atrodo, vienas iš rimčiausių, nes koronavirusine infekcija persirgę 274 ligoniai buvo atrinkti iš 14 centrų atsitiktinės atrankos būdu. Manyčiau, kalbant apie postkovidinį sindromą, pakankamai svarbūs ir kai kurie laboratoriniai tyrimai. Nustatyta, kad šiam sindromui būdinga limfopenija (sumažėjęs limfocitų kiekis) bei aukštas feritino ir D-dimerų lygis. Limfopeniją lengva paaiškinti, kadangi šio sindromo atveju, dažnai randamas ženkliai sumažėjęs antikūnų kiekis (nepakankamas imuninis atsakas į virusą). Aukštas feritino lygis būna, esant uždegimams, autoimuninėms reakcijoms. D-dimerai – vienas iš jautriausių krešėjimo sistemos rodiklių.
D-dimerų padidėjimas rodo, kad gali formuotis krešuliai. Juk gerai žinome, kad koronavirusinės infekcijos atveju, vyksta kraujagyslių trombozės, todėl šio rodiklio stebėjimas tampa labai svarbus kasdieniniame šeimos gydytojo darbe.
Kalbant apie postkovidinį sindromą, reikia pažymėti, kad, esant šiam sindromui, nukenčia paciento gyvenimo kokybė, bet gera žinia, kad plaučių radiologiniai ir spirometriniai tyrimai tik 25 proc. pacientų parodė silpnai išreikštus neigiamus pokyčius. Vadinasi, plaučių audinys po koronavirusinės infekcijos atsistato, palaipsniui išnyksta ir kiti pacientą kankinę nemalonūs simptomai. Bet tam reikalingas laikas.“
