Į kelią išbėgusi stirna ar lapė – tapo bene kasdienybe. Tačiau Lietuvos keliuose pamatyti lūšį – retenybė.
Lūšis buvo užfiksuota ir anksčiau
Seniau Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojų įrengta kamera nufilmavo į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktą kačių šeimos atstovę – paprastąją lūšį (Lynx lynx).
Socialinio tinklo „Facebook“ Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus puslapyje rašoma, kad ši kamera buvo įrengta jūrinių erelių (Haliaeetus albicilla) stebėjimui, tačiau pavyko užfiksuoti lūšies bandymą maitintis žuvusia stirna.
„Lūšys gyvena dideliuose mišriuosiuose miškuose. Labiau mėgsta plotus su tankiu pomiškiu, gausiomis atželiančiomis kirtavietėmis. Šie plėšrūnai dažniausiai medžioja kanopinius žvėris“, – rašoma socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje.
Lietuvoje lūšių populiacija didėja
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus puslapio paskelbtame įraše minima, kad iki 2010 m. lūšys mūsų šalyje buvo labai retos. Pastaraisiais metais lūšių populiacija gausėja – jos aptinkamos beveik visoje šalyje.
„Svarbiausios grėsmės lūšims: tinkamų buveinių, vientisų miškų plotų stoka, trikdymas veisimosi metu, kitų plėšrūnų mitybinė konkurencija“, – dalinosi muziejus.
Lietuvos raudonosios knygos puslapyje rašoma, kad apie 90 proc. visų šios rūšies atstovų gyvena Sibire, laikosi didesniuose miškuose, minta pelėmis, pelėnais, stirnomis, elniais, bet dažniausiai puola silpnesnius, paliegusius žvėrelius.
Europos, Mažosios, Šiaurės ir Centrinės Azijos miškingose ir kalnuotose srityse. Daugelyje Vakarų Europos šalių išnykusi arba retai aptinkama rūšis. Lietuvoje nuolatos randama tik kai kuriuose miškų masyvuose (Biržų, Karšuvos, Žaliojoje giriose, Taujėnų – Užulėnio, Kulių, Latvijos pasienyje esančiuose Rokiškio r. ir keliuose kituose miškuose).
Praeityje lūšys buvo paplitusios visoje Europoje, tačiau XX amžiaus viduryje rytinėje ir vidurinėje Europos dalyje jos išnyko.
Dabartinę populiaciją sudaro apie 40 lūšių
Taip pat Lietuvos raudonosios knygos pulapyje teigiama, kad mėgstamiausios lūšių lankymosi vietos – spygliuočių ir mišrūs miškai su tankiu pomiškiu, išvartomis, pelkėtais plotais. Suaugę individai didžiąja metų dalį laikosi pavieniui (neskaitant patelių su jaunikliais). Rujoja nuo sausio vidurio iki kovo mėnesio.
XX a. pirmoje pusėje lūšys Lietuvoje buvo beveik išnykusios. Vėliau, kai pagerėjo apsauga, mitybos sąlygos ir sumažėjo vilkų, lūšių ėmė gausėti. Daugiausia jų buvo XX a. 8 – 9 dešimtmetyje (apie 150 – 200 lūšių). Vėliau lūšių sumažėjo beveik dvigubai. Dabartinę populiaciją sudaro apie 30–40 žvėrių.
Labai padidėjęs lūšių trikdymas, kai kertamas miškas, medžiojama, lankomasi ar poilsiaujama jų gyvenamose vietose. Smarkiai kertamuose miškuose gali pritrūkti tinkamų buveinių. Nemažą, bet sunkiai įvertinamą žalą daro brakonieriavimas, ypač kilpininkavimas.
Neigiama ataka lūšims gali daryti vilkai ir valkataujantys šunys. Svarbiausiose lūšių gyvenamose vietose būtina riboti miško kirtimą, medžioklę su varovais, lankymąsi.
Ne besivaikštinėjančią, o BEvaikštinėjančią!!!
Iš didelio rašto nukritot nuo krašto!!!
