Tai, kad Facebook, Twitter ir kiti internetiniai socialiniai tinklai padidins socialines žmonių grupes, yra akivaizdi hipotezė, turint galvoje, kad jos sumažina ryšių su kitais žmonėmis palaikymu susijusią trintį ir kaštus. Kai tampi tokio socialinio tinklo nariu ir prisijungi savo „draugus“, gali stebėti nuotraukose, „būsenos atnaujinimuose“ ir kitose pikantiškose naujienose užfiksuotus jų gyvenimus, ir, tau leidus, jie gali stebėti tavo gyvenimą. Papildomi draugai nieko nekainuoja, tai kodėl nesakyti, kuo daugiau – tuo geriau?
Bet galbūt papildomi draugai vis dėlto nėra nemokami. Bent kai kuriuos socialiniuose tinkluose vykstančius dalykus primatologai vadina „viliojimu“. Gamtoje viliojimas atima daug laiko ir tam tikrai padeda kompiuterizacija. Bet siekis stebėti, ką vilioti – ir kodėl –reikalauja šiek tiek protinio apskaičiavimo. Reikia atsiminti, kas yra kieno sąjungininkas, kas yra kam priešiškas, kas ko geidžia, ir atitinkamai veikti. Todėl prieš kelerius metus, dabar Oksfordo universitete dirbantis antropologas Robin Dunbar padarė išvadą, kad kognityvinė smegenų galia apriboja socialinį tinklą, kurį gali išvystyti kiekvienos rūšies individas. Ekstrapoliuodamas iš beždžionių smegenų dydžio ir jų socialinių tinklų, dr. R. Dunbar teigė, kad žmogaus smegenys leidžia palaikyti pastovius maždaug 148 narių tinklus. Suapvalinus – 150, kas tapo žinoma kaip „Dunbar skaičius“.
Atrodo, kad daugelis institucijų – nuo neolitinių kaimų iki romėnų armijos manipulų – yra organizuojamos apie Dunbar skaičių. Kadangi visi vieni kitus pažįsta, tokios grupės gali veikti esant minimaliam biurokratijos lygiui. Bet tai neįrodo, kad dr. R. Dunbar hipotezė yra teisinga, ir kiti antropologai, tokie kaip Russell Bernard ir Peter Killworth pasiūlė beveik dvigubai didesnius skaičius nei R. Dunbar. Be to, sociologai taip pat daro skirtį tarp platesnio asmens formuojamo tinklo, kuris apibūdinamas Dunbar ar panašaus skaičiaus, ir jo socialinio „branduolio“. Peter Mardsen iš Harvardo universiteto nustatė, kad nors amerikiečiai daug socializuojasi, jie linkę turėti tik saujelę individų, su kuriais „gali aptarti svarbius klausimus“. Dideliam susirūpinimui, kitas tyrimas nustatė, kad šis skaičius turi tendenciją mažėti.
Internetinių socialinių tinklų atsiradimas ir jų teikiami duomenys gali kiek nušviesti šiuos dalykus. Taigi The Economist paprašė Facebook priklausančios sociologės Cameron Marlow pateikti kai kuriuos skaičius. Dr. C. Marlow nustatė, kad vidutinis skaičius „draugų“ Facebook tinkle yra 120, kas atitinka dr. R. Dunbar hipotezę, ir kad moterys yra linkusios jų turėti daugiau nei vyrai. Bet diapazonas yra platus, ir kai kurie žmonės turi tinklus, kurių narių skaičius yra daugiau nei 500, todėl negalima teigti, kad hipotezė yra įrodyta.
Tačiau dr. C. Marlow taip pat nustebino tai, kad žmonių skaičius individo draugų sąraše, su kuriais jis (ar ji) dažnai bendrauja, yra labai nedidelis ir pastovus. Kuo „aktyvesnis“ ar intymesnis bendravimas, tuo mažesnė ir pastovesnė yra grupė.
Todėl vidutinis vyras – turintis apie 120 draugų – palikdamas komentarus prie individo nuotraukų, žinučių apie būseną ar „sienos“, atsako tik į septynių savo draugų „talpinamą informaciją“. Vidutinė moteris bendrauja šiek tiek daugiau, atsakydama į dešimties. Jei kalbama apie abipusę komunikaciją, tokią kaip susirašinėjimas elektroniniais laiškais ar pokalbis internetu, vidutinis vyras bendrauja tik su keturiais žmonėmis, o vidutinė moteris – tik su šešiais. Tarp tų Facebook vartotojų, kurie turi 500 draugų, šie skaičiai yra šiek tiek, bet ne žymiai, didesni. Vyrai palieka komentarus 17 draugų, moterys – 26. Vyrai bendrauja su 10 asmenų, moterys – su 16.
Taigi iš principo didėja ne pagrindinis tinklas, bet atsitiktinių pažinčių skaičius, į kurias žmonės reaguoja daug pasyviau. Tai patvirtina dr. P. Mardsen idėjas apie pagrindinius tinklus, nes netgi daugiausiai draugų turintys Facebook vartotojai bendrauja tik su santykinai mažu jų skaičiumi.
Kitaip tariant, kaip teigia balsavimo organizacijos Pew Internet & American Life Project direktorė Lee Rainie, žmonės, kurie yra internetinių socialinių tinklų nariai, ne tiek kuria tinklus, kiek savo gyvenimus reklamuoja nebūtinai į Dunbar grupę patenkantiems pažįstamiems. Galbūt žmonės ir reklamuoja save efektyviau, bet jie vis dar, kaip ir anksčiau, artimus ryšius palaiko tik su nedideliu skaičiumi asmenų.
Parengta pagal The Economist
