REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
67
Dayna Mager (nuotr. facebook.com)

Niekas kitas aiškiau nei tėtis ar mama negali paaiškinti, kokių emocijų suteikia tėvystė. Internete plinta širdį draskanti, ašaras riedėti priverčianti iš JAV, Mičigano valstijos, kilusios Daynos Mager istorija.

67

Niekas kitas aiškiau nei tėtis ar mama negali paaiškinti, kokių emocijų suteikia tėvystė. Internete plinta širdį draskanti, ašaras riedėti priverčianti iš JAV, Mičigano valstijos, kilusios Daynos Mager istorija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Ši nuotrauka nufotografuota prieš kelias savaites. Įsiropščiau į vaikišką lovelę tam, kad nuraminčiau dėl dygstančių dantukų skausmą kenčiančią dukrytę ir užmigau. Grįžęs mano vyras nufotografavo ir pasidalijo šia nuotrauka internete. Dalinuosi ja vėl, nes ji man priminė kai ką veriančio širdį...

REKLAMA

Iš tiesų, vienintelis kartas, kuomet palikau Luellą vieną su savo vyru Mattu buvo krikščioniškas koncertas. Čia sutikau misionierių, papasakojusį man istoriją, kuri dar labiau sujautrino mano motiniškus jausmus. Tapau dar labiau pažeidžiama, pasijutau trapi kaip niekada.

Taigi, šis misionierius viešėjo Ugandoje. Buvo ten daug kartų, tačiau vienas iš jų jam įsiminė labiausiai. Įkėlęs koją į vaikų namus, kur buvo per 100 kūdikių, jis neišgirdo nei „cypt“. Čia tvyrojo visiška tyla. „Kaip tarp tiek vaikų gali būti taip tylu?“, – paklausė jis vienos iš seselių. Jos atsakymo nepamiršiu amžinai.

REKLAMA
REKLAMA

„Ji atsisuko į mane ir sako – po vienos savaitės buvimo čia ir nesuskaičiuojamų valandų klykimo, jie pamažu visai nustoja verkti. Nutyla supratę, kad niekas neateis jų pasiimti. Nei po dešimties minučių, nei po keturių valandų... Gali neateiti ir niekada“, – atsakė seselė.


POPULIARIAUSIA GALERIJA:


Štai tuomet aš palūžau. Tikrai. Aplinkiniai galėjo rinkti mano širdies šipulius nuo auditorijos grindų. Grįžau namo ir prisiglaudžiau prie to mažučio kūnelio ir mes sustingome tarsi akmenys.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prižadėjau, kad visuomet pas ją ateisiu. Ateisiu antrą valandą nakties, kai ji ims verkti, ateisiu, kai ją pirmą kartą kas įskaudins, ateisiu, kai kas sudaužys širdį. Kai reikės mes visuomet būsime šalia, apkabinsime, leisime jai jausti tai, kad pati gali priimti sprendimus, tačiau visuomet būsime šalia. Kartais per verksmus, per skausmus parodysime jai, kad esame šalia ir paaiškinsime, jog verkti kartais tikrai nėra nieko blogo. Mes būsime saugi vieta, kur ji visuomet galės sugrįžti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų