Kiekvieną pirmadienį prie prezidento Algirdo Brazausko kapo galima išvysti dvasiškį randuotu veidu. Jis uždega žvakę ir meldžiasi. Tai Alantos kunigas Sigitas Sudentas. Čia jis užsuka prieš aukodamas mišias Aušros vartuose. Pats praeityje patyręs daug fizinio skausmo ir trim savaitėms išnykęs iš šio laiko ribų. Žmogus, kuris apie prezidentą žino slapčiausia. Nors išgirdo tai tik šešioliktaisiais jųdviejų pažinties metais, kai išklausęs pirmąją prezidento išpažintį suteikė jam paskutinį patepimą. Tai buvo pernai, liepą, Valdovų rūmų atidarymo išvakarėse.
Galbūt prezidentas buvo slegiamas ne tik didžiulės atsakomybės, bet ir didžiulės nuodėmių naštos, jei kunigas nesiliauja meldęsis iki šiol? S.Sudentas taria besimeldžiąs ne vien už jį. Jau daug daug metų maldomis mini ir pačiame jaunystės gražume žuvusį klieriką, kurio vieta Kauno kunigų seminarijoje atiteko jam. Užtat jis sakosi turįs dirbti už du, užtat jis nuolat persekiojamas abejonės: gal tas, kuris nuskendo, būtų šventesnis, geresnis, daugiau nuveiktų dėl sielų ramybės negu jis.
Atgulė aukštai
...Kartais jo maldai Antakalnio kapinėse netrukdo joks paukštis, joks žmogus, kartais jie eina šuorais, vienas po kito. Kartą, tai buvo pirmąjį pirmadienį po laidotuvių, nutiko komiška situacija. Jam besimeldžiant atėjo apsaugininkų komanda ir vienos šalies per šermenis jau matytas premjeras. Kunigas nutvėrė jo smalsoką žvilgsnį. Matyt, pamanė, tai uolumas kunigėlio, nuo pat laidotuvių nenueina šalin", – juokauja S.Sudentas. Kartą ten sutiko Kristiną Brazauskienę. Anksčiau nuolat susitikdavę prie ligonio lovos, kartu meldęsi (Kristina suklupdydavo ir apsaugininkus, seselės atsiklaupdavo pačios), dabar bendrauja epizodiškai: susiskambina, pasikalba. Jaunas ir stiprus dvasininkas, kol užkopia į prezidento kalnelį, ypač per kaitrą, priverstas atgauti kvapą pusiaukely: „Įkėlė jį kaip boružę ar paukštelį į medžio viršūnę, – aną kartą, kai su Kristina buvome, viena moteris pasakojo, kad turintys negalią žmonės verkė nepajėgiantys pasiekti prezidento kapo. Užtat kokia palaima buvo šarvojimo vieta, prieinama ir senutėliui, vedamam už rankos, ir invalidui, ir vaikeliui. Manau, daug kas nebuvo apgalvota – prezidentas turėtų ilsėtis tokioje vietoje, kurią kiekvienas galėtų aplankyti".
Galima pajuokauti: sėdėjo aukštai ir atgulė aukštai. „Bet buvo prieinamas kiekvienam žmogui, – atmuša kunigas. – O dėl maldos – nėra jokio skirtumo, ar didelis nusidėjėlis ar mažas, ir dėl vieno, ir dėl kito reikia daug melstis. Juk net didieji nusidėjėliai, kurie daug atgailavo ir iš esmės pakeitė gyvenimo būdą, yra tapę šventaisiais. Kiekvienas žmogus gali bet kada tapti šventuoju".
Kunigas irgi pajuokauja, kad per jų pažinties metus ne tik jis išklausydavo Brazauską, bet ir Brazauskas išklausydavęs jį: „Kai kada netiesiogiai aš atlikdavau išpažintį, kai kada – jis. A.Brazauskui rūpėjo ir Bažnyčia, ir kunigai, jis vis klausdavo, ar pragyveni, kunigėli, o kaip gyvena kiti? Dar būnant Utenoje jis kartą paprašė pasiimti drauge, kai kalėdosiu, sakė norįs pamatyti iš arti, kaip žmonės gyvena iš tikrųjų, taip jam rūpėjo tas paprastas žmogelis. Sakiau, Algirdai, kaip mes eisim su apsauga – žmonės išsigąs".
Prezidento ir kunigo šventovė
Prezidentas ir kunigas turėjo apie ką pasikalbėti ir pasiginčyti. Abu mintyse puoselėjo po šventovę: vienas – Valdovų rūmus, kitas – Dievo apvaizdos bažnyčią. Ją, pačią gražiausią, gal net aukščiausią piramidės formos bažnyčią Lietuvoje, kunigas troško pastatyti Utenoje. Jau buvo ir projektas, ir išlieti pamatai, bet pinigų stygius ir hierarchų valia nukelti jį Alanton pakoregavo planus: pamatus nupirko verslininkai ir ant jų Utenos centre iškilo prekybos centras. „Dievo apvaizda mane įspėjo, – prisipažįsta kunigas. – „Dažniausiai gauname per ragus už savąjį „aš". Kuo mažiau tavęs, tuo daugiau Dievo su tavimi, kuo daugiau tavęs, tuo mažiau vietos Dievui". A.Brazausko svajonei pasisekė geriau – Valdovų rūmai jau po stogu ir reikia visai nedaug, kad jie būtų baigti.
Tiek prezidento, tiek kunigo praeityje matyti tos pačios ideologijos uodega: S.Sudento gyvenime ji dingo podraug su komjaunimu, A.Brazausko biografija pakankamai gerai žinoma. S.Sudentas sako neatgailavęs dėl to, kad buvo spaliukas, pionierius ir komjaunuolis, nes būdamas pavyzdingas komjaunuolis išmoko ne tik atsakomybės jausmo, bet ir daugiau teigiamų dalykų. „Mes dažnai esame teisiami savo paties žodžių. Kristus yra pasakęs, aš atėjau ne teisti pasaulį, bet jį išgelbėti, atleisti... – pamokslauja jis. – Atsimenu, daug bendravau ir su Tėvu Stanislovu, su Tėvu Vasiliausku. Utenoj buvau, kai jis vieną kartą vedė rekolekcijas. Monsinjore, klausiau, – jis tą kartą nakvojo, gėrėme kavą, – ar yra kas nors, už ką jūs teistumėt žmogų? Jis pagalvojo pagalvojo: ne, kunige, sako, nėra. Jis nebuvo tas, kuris galėtų teisti. Šiandien žmonėms, manau, sunkiau surasti kelią Dievo link, nes esame netekę tokių iškilių žmonių kaip Tėvas Stanislovas, kuris nesibaimino turėti daug priešų, monsinjoras Vasiliauskas, kuris pats buvo šviesa. Man atrodo, kad tos šviesos Lietuvoje sumažėjo".
