Šiomis dienomis (ar tiktai ne šiandien) sueina 100 dienų nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos.
Kadangi daug kas dalijasi įspūdžiais, įsprausiu ir aš vieną prisiminimą.
Pamenu, balandžio 16 d. kandidatė į prezidentes buvo įviliota į „Balsas.lt“ redakciją ir tenai iškvosta.
Po interviu išlydėjau gerb. svečius prie neparadinio išėjimo iš redakcijos – požeminio garažo vartų, užtvertų neteiktinu žodžiu šlagbaumas. Gaudėme tyro oro gurkšnius, juokavome. Kur buvęs, kur nebuvęs mūsų pulkelį perskrodė E.L., iškilus psichoterapeutas. Matyt, ėjo žmogus savo įprastu keliu pro garažo kampą ir pataikė į būsimos prezidentės būsimų patarėjų būrį (na ir vienas vyr. redaktorius priedo). Kadangi greitai žingsniavo, tai perėjo lyg peilis per sviestą – pasisveikino ir nužingsniavo toliau.
Kada visi išsiskirstė, ilgokai svarsčiau, ką galėtų reikšti psichoterapeuto kūno tiesioginis pataikymas į būsimos prezidentės aplinką?
D.Grybauskaitei užėmus postą prasidėjo jos auklyba. Liejosi vadybiniai ir politiniai patarimai naujajai prezidentei. Man įsiminė Mortos Vidūnaitės straipsnis „Prezidentei D.Grybauskaitei reikės išmokti nuolankumo“. Pagalvojau, kad antraštė dvelkia sielovada. Išties, kam reikalingas psichoterapeutas, jeigu yra geras nuodėmklausys?
Per inauguraciją D.Grybauskaitė priėmė Šv.Komuniją. Kaip teigia vienas žinių portalas...ji yra katalikė, kuri buvo ir krikštyta, ir perėjusi pirmąją Komuniją.
Ar per inauguraciją priimtas (pereitas, anot to portalo) Sakramentas buvo antroji Komunija?
Į šį klausimą neradau atsakymo, nors ir labai gūglinau.
Paskui D.Grybauskaitę velkasi šioks toks neatsakytų klausimų, neišplėtotų siužetų šleifas, kuriuo nelabai kas rūpinasi. Prezidentės reitingai aukšti, todėl galima sau leisti blogus viešuosius ryšius. Tiksliau, juos užleisti pamirštant išdezinfekuoti smulkmenas.
O juk santykiai su Dievu galėtų tapti patrauklių siužetų versme! Pavyzdžiui, religija prie sovietų: kaip slapta skaitoma Biblija derėjo prie viešai cituojamo Marxo „Kapitalo“?
Antai Rusijoje per pirmąją Vladimiro Putino prezidento kadenciją paaiškėjo, kad jis tikintis krikščionis, turi dvasios vadovą. V.Putinas rodė motinos dovanotą kryželį, kurį jis nešiojęs ant kaklo. Besiperdamas pirtyje, jis tą kryželį nusikabino, pirtis staiga užsidegė ir sudegę, bet kryželį V.Putinas paskui surado pelenuose.
Aišku, religija – labai intymus dalykas. Tačiau, kad ir kaip tai būtų privatu, praktikuojanti katalikė turėtų priklausyti kokiai nors parapijai, dalyvauti Šv. Mišiose, eiti išpažinties ir t.t. Turniškėse ar prezidentūroje turėtų būti koplyčia ar bent klauptai, prie jų ir koks nors kunigas, besirūpinantis prezidentės sielovada.
Prezidentūros tyla šiais klausimais verčia įtarti, kad prezidentė tiek užsivertusi darbais, jog, išsitraukusi iš stalčiaus kryžių, meldžiasi tiesiog prie rašomojo stalo.
Dirba, dirba, pasimeldžia, vėl dirba...
Aš manau, kad tauta neapkaltintų prezidentės išlaidumu, jeigu ji kur nors įsirengtų karinio pavyzdžio lauko altorių.
***
