Žodžiais apeliuodamas į vertybes, šalies vadovas ne kartą darė visiškai priešingus darbus.
Paskutinis prezidento Valdo Adamkaus metinis pranešimas emocingai apibendrino tai, ką stebėjome per jo vadovavimo šaliai metus – demokratijos ir teisinės valstybės eroziją. Šalies vadovas taip pat apkaltino politinį elitą, kad nesugeba telkti žmonių ir pernelyg meiliai bendrauja su verslo grupuotėmis.
„Privalome pripažinti, kad nesugebame sutelkti žmonių bendriems tikslams, kad rodome tokius elgesio ir veiklos pavyzdžius, dėl kurių turėtų būti mažų mažiausiai gėda“, – apgailestavo V. Adamkus.
Apie gėdą
Nuo gėdos ir pradėkime. Vargu ar gėdijasi oligarchijos aisbergą LEO LT sutvėrę Seimo politikai. Kaip ir po ankstesnių metinių pranešimų prezidento kritiką visi priskyrė kitiems, tik ne sau. Šalies vadovas konstatavo, kad šalyje pilietinė visuomenė nesukurta, nevengiama kaltę suversti aplinkybėms.
Tačiau ar pačiam V. Adamkui gėda dėl kurių nors savo ir komandos veiksmų? Gal ir gėda, jei akmeniniu veidu, ignoruodamas disidentės sesers Nijolės Sadūnaitės apeliacijas, teikė ordiną paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio medžiotojų bendrininkui Marijonui Misiukoniui?
Gal gėda, kad trukdė Seimui tirti Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklą ir pulkininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybes? Gal gėda, kad nereagavo į žuvusio žmogaus dergimą spaudoje, organizuotą tos pačios saugumo vadovybės, kurią pats dengė iš paskutiniųjų? Kad pasirašė LEO LT sukūrusius antikonstitucinius įstatymus? O dėl paskelbto veto naujam Liustracijos įstatymui, turėjusiam ją sutvarkyti ir pabaigti, ar nėra gėda?
Kas iš to?
Jau dabar akivaizdu, kad šis pasisakymas, surašytas tikrai gerai ir įtaigiai, vėl liko pamokslas, kurį sukūrė padėtį iš šalies stebėjęs filosofas, nevengęs teisingų ir jausmingų užkeikimų. Be konkretesnių gairių, ateities pasiūlymų ir vizijos. Gal tai savaip logiška, nes V. Adamkaus valdymo metais visada taip buvo.
Kritikuodamas visus ir nieką, kalbėdamas apie negeroves, jis dažniausiai būdavo teisus. Teisus jis buvo ir šiemet, sakydamas, kad du dešimtmečius šalyje vykdomos reformos taip ir liko dalinės. Bėda, kad per dvi kadencijas Jo Ekscelencija stokojo apčiuopiamų tų reformų projektų ir pats dešimtis kartų apeliavo į aplinkybes, nors už tai dabar kritikuoja kitus.
Būdamas atsakingas už teisėjų, prokurorų, policijos, specialiųjų tarnybų, valstybės kontrolierių skyrimą, prezidentas turėjo tiek galimybių paveikti padėtį, kiek negali joks kitas asmuo valstybėje. Entuziazmas naudotis galiomis V. Adamkų apimdavo keistais atvejais. Tada, kai reikėjo ginti valstybės pūliniu tapusią VSD vadovybę, ir dabar, kai lyg aikštingam įsižeidusiam vaikui reikia atkeršyti Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Vytautui Greičiui.
V. Adamkus nuosekliai, net per daug aktyviai diegdamas demokratiją į Rytus nuo Lietuvos, tik paskutiniame savo metiniame pranešime pripažino, kad ją reikia diegti ir stiprinti savo valdomoje šalyje. Kalbos pabaigoje prezidentas jausmingai pažadėjo visada likti su Lietuvos žmonėmis. Ačiū ir už tiek, ilsėkitės.
