L. Balčiūnas naujienų portalui tv3.lt papasakojo išskirtines detales apie darbą su karalienės Elžbietos II žirgais, apie bendravimą su karaliene, kokia ji buvo iš tiesų, kiek savo dėmesio skirdavo žirgais, kaip juos tikrindavo ir kaip vertino darbuotojus.
Nuo ko viskas prasidėjo?
L. Balčiūnas: Prasidėjo tada, kai aš dieną ir naktį gyvenau žirgų lenktynėmis. Tuo momentu buvau Vokietijoje ir dirbau hipodrome. Netgi Vokietijoje planavau įleisti šaknis, nes ten žirgų lenktynių industrija yra lengvesnė, negu Anglijoje ir yra lengviau prasimušti. Aš ne vien tik dirbdavau pas trenerį tiesiogiai su žirgais, bet ir pasitaikius progai visada bandžiau save lavinti žirgų lenktynėse. Per paskutinius žirgų lenktynių industrijos kursus iš Vokietijos vis nuskrisdavau į Didžiosios Britanijos žirgų lenktynių mokyklą. Ten mokė apie hipodromų vadybą, apie veisimus visokius.
Žinoma, norėčiau priminti, kad Didžioji Britanija yra absoliutus numeris vienas žirgų lenktynėse, tai žirgų lenktynių sostinė. Ten tu susipažįsti su žmonėmis, vadovais ir Didžiosios Britanijos žirgų lenktynių mokyklos vadovas man sako: „Linai, yra tokia įdomi vieta, ieško darbuotojų, tavo jau CV / gyvenimo aprašymą esu matęs, tu mums tiktum, ar norėtum pabandyti?“ Tas visas įsidarbinimo procesas užtruko pusę metų, o pirmasis mano kontraktas turėjo būti tik trims mėnesiams, bet aš likau penkiems sezonams.
Mūsų buvo darbas toks, kad mes pirmieji, kurie paliedavome tuos žirgus ir paruošdavome juos pirminėms stadijomis. Kadangi Karalienė Elžbieta II (toliau Karalienė) veisdavo tuos lenktynės žirgus, mes turėdavome juos paruošti. Būdavo tų žirgų peržiūros, patikrinimai, ji sėdėdavo su savo lenktynių patarėju, priimdavo sprendimus pagal jų kilmę, dydį, spręsdavo pas kurį Karališkųjų žirgų lenktynių trenerį jį nusiųsti.
Kaip atrodė darbo rutina?
L. Balčiūnas: Įdomiausias dalykas, kad Karalienė kartais prieidavo ir su pirštu paliesdavo žirgo nosytę. Tu, paliesdamas žirgui nosytę, greit išsiaiškini, koks yra žirgo charakteris. Jei kažkoks eržilas, puls kandžiotis, kitas žirgas išsigąs, dar kitas nekreips dėmesio. Toks, pastebėjau, buvo jos būdas, su pirštelio palietimu išsiaiškinti žirgo charakterį. Ji labai mėgdavo žirgus, tik gal neturėdavo tiek daug laiko prieiti prie jų. Ji mėgdavo, kad jai papasakotų apie tuos žirgus, kaip jie jaučiasi. Ji labai vertindavo atvirumą.
Lenktyniniai žirgai yra labai sunkus reikalas. Tuo labiau veisti kažkokį čempioną yra labai sunku net ir pačiai Karalienei. Galėčiau pasakyti, kad 80 proc. visų lenktynių žirgų pasaulyje turi vieną bėgį, o tie likę 20 proc. – du bėgius. Vienus gamta apdovanojo labiau. Ji mėgdavo, kai žmonės jai tiesiai šviesiai pasakydavo, kad šitas žirgas gali nieko nelaimėti. Tas išvedimų laikas toks stebuklingas būdavo, nes Karalienė žirgininkė ir pati suprasdavo, jei kažkas nepavykdavo.
Kai atvažiuodavo, visada pasižiūrėdavo absoliučiai visus žirgus, kurie yra vietoje. Kai kurie žirgai galėjo būti grįžę iš kokios Prancūzijos ir karantinuoti, bet ji vis tiek nuvažiuodavo ir juos apžiūrėdavo. Kai kurie treneriai, jeigu išsiųsdavo tuos žirgus atostogų, galvodavo, kad ji jų niekada nemato. Jie labai stipriai apsigaudavo, nes ji juos žiūrėdavo ir, jeigu kažkoks žirgas nukaręs būdavo ar kažkas netvarkoje su juo, ji viską žinodavo.
Kas yra labiausiai įstrigę iš laikų, kai dirbote su Karalienės žirgais?
L. Balčiūnas: Yra įstrigęs vienas karališkasis vizitas, kurio metu, Kūčių vakarą, mes dviese su kitu žmogumi rodėme žirgus, kadangi labai lijo, ji juos apžiūrinėjo viduje. Tada teko labai daug pakalbėti. Bakingamo rūmuose būdavo, dabar irgi tikrai yra, tradicija, kai visi suvažiuoja švęsti Kūčių. Visi suvažiuodavo ir išvažiuodavo tik vasario 6-ąją. Dėl to ji būdavo per tvorą nuo žirgų ir tuo momentu vykdavo labai daug vizitų. Tada, vėlgi, prasidėdavo kumeliukų gimimo metas. Tradicija buvo pažiūrėti pirmą ir paskutinį gimusį kumeliuką.
Iki šiol, gal, ji yra daugiausiai laimėjusi monarchė. Kažkada spaudoje, po jos mirties buvo pasirodęs straipsnis, kad Karalienė žirgus Karalius Karolis III išparduoda, bet iš tikrųjų tai normalus procesas būdavo. Visada žiemą būdavo aukcionai ir kai kurie žirgai, kumelės, kad kilmės nesikartotų, eidavo į aukcionus ir juos parduodavo. Tai visiškai normalus procesas, šias operacijas toliau tęsia Karalius Karolis III. Neseniai teko pasidomėti, jis su tais žirgais yra laimėjęs net 870 tūkst. svarų.
Dar prisiminiau, kai kažkada prieš vieną iš karališkųjų vizitų blizginausi batus. Ateina bendradarbis, kuris tame ūkyje jau 20 metų dirba, ir juokiasi: „Ką tu čia darai? Ji pamatys tavo blizgančius batus ir sakys, kad nedirbi.“ Ji buvo labai šiltas žmogus. Kai dirbi pas Karalienę, kiekvienam darbuotojui Kalėdų proga yra padovanojama atminimo dovana sukurta pačios Karalienės. Tai gali būti cukrinė, drugelis ir panašiai.
Kodėl sugrįžote į Lietuvą?
L. Balčiūnas: Planas grįžti į Lietuvą buvo visada. Iš pradžių netgi galvojau gyventi labai smagiai: grįžti į Lietuvą pusei metų ir tada, kai ten prasidėtų sezonas, grįžti dirbti. Tada pasipainiojo Lazdijai ir Lazdijuose esantis hipodromas.
Lazdijų hipodromas
Lazdijų hipodromo tribūnos yra pavadintos Karalienės Elžbietos II vardu. Kaip pavyko to pasiekti?
L. Balčiūnas: Žinoma, pagalvojau, kad tai būtų labai graži idėja ir maniau, kad kai tai įvyks, mano darbas Lazdijuose bus kaip ir baigtas, nes kas nenori tokio dalyko pas save savivaldybėje. Maniau, kad po tokio dalyko bus labai lengva gauti lėšų žirginio sporto varžyboms. Kažkaip neprilipo Lazdijams ši idėja.
Kai aš pradėjau veiklą Lazdijų hipodrome, labai ilgą laiką ten nebūdavo renginių ir norėjosi kažkaip tai įveiklinti. Taip pavadinti hipodromą nėra nauja idėja, bet tai buvo labai sunku. Man labai daug patarinėjo to karališkojo žirgyno darbuotojai, draugai, bendradarbiai, be jų niekas nebūtų pavykę.
Labai džiausiuosi, kad vis dar išlikę labai šilti santykiai su visais. Jie man ir pasakė, kad Karalienė nemėgo jokių „didelių“ nuotraukų, visos nuotraukos turi būti tikros. Iš pradžių buvo atrinktos nuotraukos ir pridėtas neoficialus laiškas. Su labai daug žmonių pagalba laiškas nuėjo ten, kur ir turėjo nueiti. Aš gavau teigiamą atsakymą, neoficialų laišką, kad nekils jokių problemų ir to karališkojo žirgyno direktorius buvo įpareigotas, jog viskas praeitų be jokių nesklandumų.
Kai rašiau savo neoficialų laišką, aš nenorėjau įpareigoti karalienės, tai buvo žirgininko laiškas žirgininkui. Jame, žinoma, buvo paminėti kai kurie žirgai, kurie gerai sudalyvavo lenktynėse, bet nebuvo jokių nurodymų. Karalienės laiške rašė, kad visus procesus galime vykdyti ir gale laiško buvo parašyta: „Tikimės, jog sugrįši pas mus dirbti.“ Tai man yra motyvacija, kai gaunu neigiamų atsiliepimų, visada prisimenu šį laišką, jis mane motyvuoja judėti toliau. Vėliau jau reikėjo, kad Lazdijų rajono savivaldybė parašytų oficialų laišką.
Labai smagu, kad vis tiek žirgai pritraukia daug garbių žmonių, chirurgų, didelių firmų direktorių. Man labai patinka, kai tu užsimeni ir pasakai, kad čia yra Karalienės tribūnos ir jie pasako: „Tu meluoji, ane?“ Nueini, parodai ir jie negali patikėti, kaip Lazdijuose toks dalykas gali būti.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
