Šį kartą kviečiame jus pasižvalgyti požemiuose, kuriems mažiau negu šimtas metų. Tarp pirmojo ir antrojo pasaulinių karų atsiradę tuneliai ir sandėliai buvo įrengti šaudmenims saugoti, o mūsų laikais žiemą juose įsikuria tūkstančiai šikšnosparnių. Į kelionę po Vilniaus Šilo gatvės kalvų šlaituose slypinčius tunelius leidžiamės kartu su archeologu Kęstučiu Katalynu bei Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktore Vida Petiukoniene.
Sprogimo padarinių kariniuose sandėliuose vilniečiai nebūtų pajutę
„Fortifikacija Vilniaus apylinkėse buvo įrenginėjama įvairiais laikais. Iš pradžių tai buvo piliakalniai, vėliau atsirado miesto gynybinė siena ir galiausiai buvo įrengtas įvairių gynybinių statinių tinklas. Tarpukaryje – trečiajame XX a. dešimtmetyje – penki šaudmenų sandėliai buvo išbetonuoti dabartinėje Šilo gatvėje, dar trys Saltoniškėse“, – pasakoja K. Katalynas.
Anot archeologo, šių sandėlių statyba buvo komplikuota, nes Vilnius patenka į vadinamąją galinę moreną – ruožą, kuriame sustodavo ledynai, todėl įkasti tunelius į gruntą, kurį sudaro smėlis su molio tarpsluoksniais, buvo neįmanoma.
„Statytojams iš pradžių teko nukasti visą kalvą, o paskui iš naujo supilti ją virš betono konstrukcijos“, – pasakoja mokslininkas.
Keturių vienaaukščių ir vieno dviaukščio požemio grindyse buvo įbetonuoti net bėgiai – jais į sandėlius buvo gabenamos šaudmenų dėžės. Atveždavo jas iki pat tunelių specialiai nutiestu siauruoju geležinkeliu, kuris nuo geležinkelio stoties vingiavo per Vingio parką, tiltu į kitą Neries krantą, pro Saltoniskes, dabartinėmis Žalgirio ir Minties gatvėmis. Parako tiltu, kuris buvo kaip tik toje vietoje, kur dabar yra Šilo tiltas, „siaurukas“ dar kartą kirto upę ir tada jau kilo tiesiai į Šilo gatvę.
„Visi sandėliai buvo apšviesti elektra, didžiajame tunelyje buvo įrengtas skridininis krovinių liftas. Kai kuriose sandėliavimo patalpose išliko net autentiški stelažai. O štai šios siauros angos, puslankiu gaubiančios sandėlius – amortizacinis koridorius“, – rodo vis naujas įdomybes archeologas.
Amortizacinis koridorius, pasakoja K. Katalynas, turėjo nuslopinti sprogimo bangą, jeigu požemiuose būtų ištikusi nelaimė. Buvo pasirūpinta ir miestiečių saugumu.
„Tiek Šilo gatvės sandėliai, tiek Saltoniškių sandėliai buvo įrengti maždaug už kilometro nuo artimiausių gyvenamųjų pastatų. Be to, parinktos tokios vietos, nuo kurių sprogimo banga sklistų ne apgyventų vietų kryptimi, o kur nors į šoną. Nuo siaurame uždarame slėnyje esančių Šilo gatvės sandėlių ji būtų galėjusi sklisti tik aukštyn“, – karybos specialistų sprendimus aiškino mokslininkas.
Anot jo, nors šių tunelių statyba baigėsi baudžiamąja byla dėl lėšų grobstymo, betono kokybei tai nepakenkė – jis iki šiol netrupa. Štai, rodo mokslininkas, grindys, ant kurių stovime – sausutėlės, o lubos rasoja todėl, kad iš lauko patenka šiltas drėgnas oras.
Iki žiemavietės Šilo gatvėje šikšnosparniai skrenda tūkstančius kilometrų
Tai, kad tuneliuose susidaro ypatingas mikroklimatas, o termometro stulpelis visais metų laikais retai pasislenka aukštyn ar žemyn nuo maždaug 14-15 laipsnių šilumą žyminčios padalos, į požemius atviliojo tūkstančius šikšnosparnių.
„Mes Šilo gatvės tunelius taip ir vadiname „Šikšnosparnių karalija“. Čia jų žiemavietės, į kurias suskrenda gyvūnėliai ne tik iš Lietuvos, bet ir gyvenantys už kelių tūkstančių kilometrų, – pasakoja Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorė Vida Petiukonienė. – Todėl Lietuva yra įsipareigojusi saugoti šias žiemavietes, o požemius supanti teritorija yra „NATURA 2000“ dalis. (Natura 2000 yra Europos Sąjungoje (ES) esančių saugomų teritorijų tinklas. Jis įkurtas po to, kai ES šalys narės priėmė specialias direktyvas, skirtas apsaugoti gyvūnų ir augalų rūšis tam tikrose vietovėse – red. past.).
V. Petiukonienė pasakoja, kad šiuose požemiuose žiemoja net septynios šikšnosparnių rūšys. Gausiausia būna europinių plačiausių kolonija, nors iki žiemos namų jiems tenka skristi 1 600 km.
„Šie maži gyvūnėliai, kurie žiemoja kybodami ant užpakalinių kojyčių, paprastai sulenda į plyšius, ventiliacines angas ar „kilimėliais“ kybo kojytėmis užsikabinę už sienos nelygumų. Bet šiuose požemiuose, kad jiems būtų patogiau, pritvirtintos specialios lentos su įpjovomis, pakabinti specialūs nameliai“, – pasakoja vedžiodama po vasarą ištuštėjusią šikšnosparnių karaliją V. Petiukonienė.
Norintiems pamatyti šiuos mažus gyvūnėlius ji pataria stebėti senus drevėtus parkų medžius vasaros vakarais – saulei leidžiantis ar rytais – saulei tekant.
„Iškart saulei nusileidus prasideda jų skrydžiai į naktinę medžioklę. O prieš pat patekant saulei vyksta atvirkštinis procesas – didysis grįžimas iš medžioklės“, – atskleidžia naktinių gyvūnų paslaptis tyrinėtoja.
Šikšnosparniai mums labai naudingi – per naktį sunaikina daugybę uodų. „Jeigu nebūtų šikšnosparnių, tie nenaudėliai uodai mus ko gero visai užkapotų“, – sakė V. Petiukonienė.
Kelionė po Vilniaus požemius tęsis
Požeminiai sandėliai – anaiptol ne viskas, ką karybos specialistai pastatė Vilniuje praėjusiame amžiuje – tarp pirmojo ir antrojo pasaulinių karų. Buvo pradėta kurti ir ugnies taškų sistema, turėjusi blokuoti vadinamąjį Batoro traktą (Kojelavičiaus gatvė ir teritorija aplink ją Naujojoje Vilnioje – red. past.).
Bet pasižvalgyti, kaip atrodo tuomet įrengti šaudymo bokšteliai, trauksime jau kitą kartą.
Taip pat skaitykite ir žiūrėkite: „Po Vilniumi – paslaptingų tunelių raizgalynas“.
