„Pati pradžia buvo plaukimas. Tais laikais buvo tik 12,5 m baseinas. Pradėjau treniruotis. Netrukus pamačiau filmus apie Jacques’ą Cousteau. Susidomėjau povandeniniu plaukiojimu. Tapau lietuvių rinktinės nariu. Vėliau pradėjau kilnoti svarmenis. Kiemo draugai buvo labai imlūs, eidavome į zakristijono butą, kuriame treniravomės savo gamintais treniruokliais. Juk niekur nebuvo įmanoma gauti. Sovietai draudė tokius dalykus“, – pasakojo R. Macijauskas.
Vėliau, pasak R. Macijausko, atsirado atletinės gimnastikos kursas. „Viską darėme pogrindyje. Sportavau, tačiau nepamirškite, kad tais laikais maisto papildų nebuvo, – grietinė su cukrumi. Tai buvo pagrindas. Porą metų pasitreniravau ir buvo paskelbta apie pirmąsias varžybas prie Kauno marių. Tai buvo trikovės varžybos, pozuoti nereikėjo, dėmesys buvo kreipiamas į kūno proporcijas. Šios varžybos tapo didele naujiena tarp jaunimo“, – šypsojosi R. Macijauskas.
Jau kitais metais buvo suorganizuotos pirmosios oficialios atletinės gimnastikos varžybos. „Jos buvo organizuojamos Vilniuje. Suvažiavo visi iš visų kampų. Apgyniau savo titulą, tačiau vėliau mane pradėjo traukti kitos sporto šakos, – pasakojo R. Macijauskas. – Susidomėjau kalnų slidinėjimu, karatė, vėliau mane užvaldė lauko tenisas. Iki šiol žaidžiu tenisą.“
Į dvikovas R. Macijauskas patraukė, kai jam buvo 35-eri. „Buvo visokių kuriozų, juk sportavo ir įmonių direktoriai. Įsivaizduokite, grįžta direktorius po karatė varžybų su nuskeltu dantimi ir sulaužyta ranka. Kaip atrodydavo? – juokėsi sporto veteranas. – Karatė užsiiminėjau trejus metus. Visada sugebėdavau ištrūkti slidinėti į kalnus. Esu įkopęs į Elbrusą. Sportas mano gyvenime buvo labai įvairiapusis. Visą gyvenimą maniau, kad privalau palaikyti savo fizinę formą, išbandžiau įvairiausias sistemas. Fanatiškai į sveikuolišką gyvenimą įjungiau ir vaikus. Sverdavau maistą, valgydavome tiek, kiek reikia. Labai gerai jaučiausi.“
