Pasieniečiai sustabdė šeimą bei dar vieną suaugusį asmenį, o teismas leido suimti M. Vilčinską mėnesiui ir I. Vilčinskienę devynioms paroms. Vaikų mamai suėmimo laikas jau pasibaigė, bet moteris turi dėvėti apykoję ir turi nustatytu laiku būti namuose.
Vilčinskai iš viso turi keturis vaikus: be trijų mažųjų, užaugino ir 19-metį Joną Vilčinską, kuris prieš maždaug mėnesį su seneliu grįžo gyventi į Vokietiją. J. Vilčinskas sako, kad į Vokietiją šiuo metu grįžo su neregistruotu asmens dokumentu, bet esą niekam tai nėra įdomu.
Vyras sutiko pasidalinti su portalu tv3.lt, kaip visa ši istorija atrodo iš jo požiūrio taško.
Vokietijoje neprisitaikė
Pasak Jono, visa jų šeima Vokietijoje gyveno daugiau nei 8-erius metus, bet Mindaugas ir Inga Vilčinskai nelabai gerai mokėjo vokiečių kalbą, buvo sunku bendrauti su įvairiomis institucijomis, užsitikrinti savo teises, todėl nuspręsta grįžti į Lietuvą.
Valstybės institucijų duomenimis, Vilčinskai į Lietuvą grįžo 2022 m. ir apsigyveno savivaldybės nuomojamame būste, nors apytiksliai birželio mėnesį buvo jau gauti raštai dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo. Šeima rugsėjo mėnesį kreipėsi dėl socialinių pašalpų ir paramos mokiniams, bet kadangi neturėjo galiojančių dokumentų, jų prašymas nenagrinėtas.
M. Vilčinskas visuose pokalbiuose ar dokumentuose save vadina gyvu žmogumi Mindaugu Vidimanto, pagal rusišką tradiciją, kai nurodomas vardas ir tėvavardis. Viešumoje šeima priskiriama vadinamajam suverenų judėjimui, kuris nepripažįsta asmens dokumentų, valstybės institucijų veiklos teisėtumo, neigia Lietuvos valstybę, valstybės institucijas užverčia dokumentų krūvomis, reikalauja atsakyti į neįtikėtinus klausimus. Pavyzdžiui, kalbėdamasis su Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja M. Vilčinskas stebėjosi, kad institucija veikia „ant sausumos“, o ne jūros dugne.
Tačiau, pasak J. Vilčinsko, Vokietijoje irgi buvo nesklandumų su nuomojamo būsto savininkais: dėl savo teisių teko kautis daugiau nei ketverius metus.
„Visi nesusikalbėjimai prasidėjo Vokietijoje, kai nuomojomės butą ir tas butas buvo sudegęs. Mums įmonė tada davė antrą atsarginį butą, vos ne nemokamai. Aš atsimenu, kad mokėjom už pirmą butą. Ir turėjom tam kitam bute gyventi, kol sutvarkys seną. Tada atėjo nauja firma, perėmė visus butus ir norėjo, kad mes mokėtume už du butus ir didesnę kainą. Tai tada privertė pasirašyti tenais, išjungė mums elektrą, nors buvo labai mažas vaikas, privertė pasirašyti įvairias sutartis... Mes kokius ketverius su puse metų kovojom su jais. Jie visada pakviesdavo į teismą, bet patys į teismą neateidavo.. Ta įmonė. Kokius keturis kartus taip buvo, čia gal tėčio tiksliau reiktų klausti. Pakviečia-neateina ir vėl iš naujo. Po kokio ketvirto-penkto karto viską numetė ir mes toliau gyvenom“, – pasakojo J. Vilčinskas.
„Bet kadangi Vokietijoje mes nelokalūs žmonės, tėvai nelabai gerai moka vokiškai kalbėti, suvokti tekstą sunku, su teisėmis dėl to jiems sudėtinga. Tai jie suplanavo atvažiuoti į Lietuvą, nes čia paprasčiau savo teises išreikšti ir taip toliau. Nes esam vietiniai, suprantam kalbą ir niekas negali pasakyti, kad jei nesupranti – eik advokatą pasiimti“, – teigė vyras.
Vilčinskienė susitinka su vaikais
J. Vilčinskas šiuo metu yra Vokietijoje, bet telefonu bendrauja su iš areštinės paleista mama. Pasak Jono, mama turi dėvėti apykoję ir nustatytu laiku būti namie, bet gali susitikti ir jau susitiko su vaikų gerovės centre „Pastogė“ esančiais vaikais – 9, 8 ir 5 metų amžiaus. Anksčiau skelbta, kad vaikai yra 9, 7 ir 5 metų amžiaus, bet per laiką vidurinysis vaikas sulaukė gimtadienio.
„Šiandien paskambinau mamai, ta ji buvo susitikime su vaikais nuo 10 iki 12 valandos, kaip ir anksčiau būdavo. Pakalbėjau, ten jiems viskas gerai, leidžia internetu naudotis, kompiuteriais, viskas kaip ir normalizavosi“, – pasakojo Jonas.
Anot J. Vilčinsko, mama I. Vilčinskienė bendrauja su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, turės apsilankyti pas psichologą. „Jai reikia įsivertinti, ar galima atiduoti vaikus ir taip toliau. Mano nuomone, turėtų pasisekti, bet reikia pažiūrėti, kokį įvertinimą jinai gaus“, – sakė vyras.
„Pati situacija yra labai sudėtinga. Abidvi pusės daug ką padarė. Mes ten dokumentus pradžioj ne taip buvom parašę, bet jų pusės tai irgi... Neregistruotom policijom atvažiuodavo, nelegaliai buvo užblokavę mūsų paštus ir taip toliau. Čia nėra nei geros, nei blogos pusės. Tiek galiu pasakyti“, – svarstė J. Vilčinskas.
Paklaustas, kodėl, jo žiniomis buvo nuspręsta važiuoti į Baltarusiją, kuri nelaikoma saugia šalimi, pašnekovas sakė net neįsivaizduojantis: „Net neįsivaizduoju. Čia mano tėvo reikėtų paklausti. Aš politikos nelabai žinau apie Baltarusiją, tai nelabai ką galiu pasakyti“. Būdamas Vokietijoje Jonas netgi galvojo, kad visa jo šeima jau apsistojo Baltarusijoje, tik vėliau sužinojo, jog tėvai su broliais ir seserimi slapstėsi Lietuvoje.
Vilčinsko uošvis iškvietė policiją
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba į teismą dėl laikino vaikų paėmimo kreipėsi, nes šeima neleido vaikų į ugdymo įstaigas, nors Lietuvoje mokslas privalomas nuo priešmokyklinio ugdymo iki 16 metų amžiaus, taip pat vengė kontakto su ugdymo įstaigų personalu, nepriėmė pagalbos, neleido išklausyti vaikų, vaikams nesudarė sąlygų socializuotis, o savo valdžią naudojo priešingai vaikų interesams.
Kaip portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ sakė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė, vaikai patyrė nepriežiūrą, todėl teismas išdavė leidimą paimti vaikus iš šeimos.
Valstybės institucijos pirmą kartą apie šeimą sužinojo 2022 m. liepos mėnesį, kai į butą Kaune dėl žodinio konflikto šeimoje buvo iškviesta policija. Pareigūnus iškvietė M. Vilčinsko uošvis Gintautas Tamošiūnas, kuriam nustatytas 1,89 promilės girtumas, bet apsvaigę nuo alkoholio buvo ir abu Vilčinskai: Mindaugas 0,14 promilės, Inga – 1,14 promilės. Su suaugusiaisiais buvo ir vaikai, bet tuomet didelių išvadų nepadaryta.
Problemos prasidėjo vėliau, kai du vyresnieji vaikais nebelankė ugdymo įstaigų: maždaug nuo 2022 m. spalio. Ugdymo įstaigos, Kauno miesto savivaldybė bombardavo pranešimais vaiko teisių specialistus, o šie niekaip negalėjo normaliai pabendrauti su šeima, išklausyti vaikų, nes M. Vilčinskas teikdavo nesuprantamo pobūdžio prašymus, nesutiko bendradarbiauti.
Paklaustas, kas šioje situacijoje teisus – tėvas Mindaugas ar valstybės institucijos – J. Vilčinskas atsakė miglotai: „Mano nuomone, jie irgi neleido duoti vaikams telefonų. Kaip suprantu, jie jų nemoko. Mano brolis, dažniausiai prie kompo, kiek klausiu, jokių pamokų jie nedaro. Tai nežinau, sudėtinga situacija“.
„Bet, mano nuomone, atrodo neteisėtai paėmė, sprendimas, visi kaltinimai buvo be jokių įrodymų. Atvyko vaiko teisės ir mes atseit elgėmės kaip girti. Iš nieko aplamai. Tipo, kad neleidom susimatyti su vaikais. Įsivaizduokit situaciją: ateina policija iš niekur nieko, pradeda varyti ant mūsų, kad mes blogai padarėm ar ką tenais. Ir tada kitą dieną ateina vaiko teisės, nori pažiūrėti vaikus ir taip toliau. Nežinau, man ta situacija irgi buvo nelabai standartinė kažkaip“, – sakė vyras.
Štai kodėl priėmė sprendimą neleisti vaikų į mokyklą
Paaiškindamas dėl mokyklos nelankymo, J. Vilčinskas sakė, kad abu broliai iš pradžių į mokyklą ėjo, bet paskui parsinešė blusų ir todėl turėjo likti namie. Vienas vaikas mokėsi Kauno Senamiesčio progimnazijoje, kitas lopšelyje-darželyje „Vėrinėlis“ priešmokyklinėje grupėje. Jauniausia mergaitė lankė tą patį lopšelį-darželį, bet ikimokyklinis ugdymas Lietuvoje kol kas neprivalomas.
„Dėl kažkokios duomenų apsaugos negalėjo pranešti, kad mokykla užkrėsta blusomis, kas yra nesąmoninga. Mums reikėjo tada kokią savaitę blusas naikinti iš plaukų visai šeimai, nes nepranešė, kad kažkas mokykloj turi blusų. Tai čia pirmos kelios savaitės. Tada toliau, kadangi mano brolis nedarė namų darbų, jo neleido eiti į pertraukas. Irgi čia nesąmoninga situacija buvo. Mokykla neleido mano broliui eiti į pertraukas, buvo tokia situacija. Tai nuo visų šitų įvykių mes nusprendėm, kad į mokyklą jų nevesim ir bandysim namuose juos mokinti kažkiek. Mes kaip ir buvom procese viską susitvarkyti, bet prasidėjo vaikų teisės, popieriai ir taip toliau. Mes mažai laiko turėjom, tuo ir pasibaigė viskas“, – sako J. Vilčinskas.
Kauno miesto savivaldybės turimi duomenys rodo, kad šeima nebuvo linkusi bendrauti su ugdymo įstaigų specialistais ir, nors Vilčinskams siūlyta ugdyti vaikus šeimoje, bet į siūlymą pora neatsakė. Ugdyti vaikus šeimoje Lietuvoje galima, tačiau reikia atitikti reikalavimus: neturi būti fiksuota jokių vaiko teisių pažeidimų, namuose apsilanko specialistai, kurie įvertina, kiek tėvai pasirengę patys mokyti vaikus, tuomet tėvai turi sudaryti sutartį su mokykla, nes vaikai, kad ir mokomi šeimoje, turi atsiskaityti mokykloje, mat jų pasiekimai turi būti objektyviai įvertinami.
Paklaustas apie tai, kad šeima neturėjo asmens dokumentų, J. Vilčinskas išsakė keistą teiginį, kad įvaikinant vaiką neva nereikia dokumentų, bet neva jei neturi paso, tai iš tavęs atima vaikus. Bet tai netiesa, nes neturint galiojančių asmens dokumentų įvaikinti vaiko neįmanoma, jau nekalbant, kad reikia išklausyti specialius mokymus, atitikti įtėviams keliamus reikalavimus, o galutinį spendimą priima teismas.
Pats Jonas sako į Vokietiją iš Lietuvos irgi atvykęs be galiojančio dokumento. „Aš tai per sieną perėjau su išregistruotu dokumentu. Mane praleido, viską. Nors išregistruotas dokumentas, bet jis visur priimamas, galioja kaip pilnas dokumentas“, – svarstė J. Vilčinskas, pridurdamas, kad niekur dėl to nesusiduria su trukdžiais.
„Jiems nerūpi, ar tas dokumentas registruotas“, – sakė J. Vilčinskas.
Vyras sako šiuo metu ketinantis užsiregistruoti mokytis į bendrojo ugdymo mokyklą Vokietijoje. „Čia vienuolikta-dvylikta klasė. Man dabar 19 metų. Kai buvau į Vokietiją atvažiavęs, tai man reikėjo nusileisti iš šeštos į penktą klasę, nes kalbos nemokėjau. Mano mokslai yra Vokietijoje, aš lietuviškos gramatikos nesuprantu, man ir įsidarbinti Lietuvoje būtų sudėtinga“, – teigė Jonas.
Gyveni šalyje turi paisyti jos įstatymų ir taškas.
