Yra žmonių, kurių neveikia metų našta, garbės, turto, aukštesnės padėties savo luome siekimas. Jie tiesiog spindi gerumu ir išmintimi ir už tai yra mylimi. Vienas tokių žmonių yra marijampolietis kunigas, poetas, pedagogas Juozas Barkauskas, marijampoliečių tiesiog vadinamas tėveliu. Keturiolikos knygų autorius savo knygų garbingų pristatymų niekada nerengė. Kam reikėjo, tie jo knygas susirado ir perskaitė.
Kunigą J.Barkauską susiradome mažame jo kambarėlyje specialiuosiuose globos namuose, kur gyvena su savo knygomis, spauda, nuolat lankomas pažįstamų ir buvusių kaimynų. Ir tiesiog paprašėme pasidalyti mintimis apie tai, kas jaudina mus visus – apie Lietuvą.
Jaunimas – tai mes
– Daug kas smerkia jaunimą, sako, kad jis yra blogas, kad daug tinginių, pasiduodančių blogiui. Kaip jums atrodo tas mūsų jaunimas?
– Į jaunimą žiūriu iš savo amžiaus pozicijų ir grindžiu tai istorija. Antikos laikais taip pat buvo sakoma: jau einame visai prie pražūties, labai blogas jaunimas. Ir nepražuvo žmonija. Visais amžiais buvo pagyvenusių žmonių nuostata žiūrėti į ateitį pesimistiškai. Mūsų ateitis yra jaunimas, nepamirškime. Vyresnieji save laiko visada geriausiais ir protingiausiais.
Dėstant Rygiškių Jono gimnazijoje daug jaunų žmonių teko pažinti ir iš visų man pakliuvo tik vienas jaunuolis, kurio gyvenimo būdu buvau suabejojęs. Per pamokas jis keldavo triukšmą, skandalus, trukdydavo draugams. Neapsikenčiau ir pasakiau, kad jo atsisakysiu. Po pamokos jis stovi prie klasės durų ir laukia manęs išeinant. Norintis su manimi pasikalbėti. Pakviečiau prisėsti ir pasikalbėti, o jis man prisipažino, jog triukšmauja todėl, kad nenori mokytis lotynų kalbos. Bandžiau jį įtikinti sakydamas: “Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi„, bet vaikinukas užsispyręs vis vien aiškino lotynų kalbos nesimokysiąs, nes jam jos nereikės. “Pažiūrėkit, kaip mano tėtis gyvena, nors yra baigęs tik pradžios mokyklą. Jis yra verslininkas, jis man viską paliks ir aš taip gyvensiu. Susitarkim, aš sėdėsiu tyliai, o jūs man bent trejetą parašykit“. Pagalvojau, kam man su tuo jaunuoliu bartis, aš jo neįtikinsiu, jeigu tėvas tokį pavyzdį rodo. Sutikau. Jis sėdėdavo per pamokas tyliai, o aš jam už nieką rašydavau trejetą. Manau, kad ir sėdėdamas pamokoje jis šį tą vis tiek sužinojo.
Kita vertus, jaunystėje yra toks laikotarpis, kurį vokiečiai teisingai vadina “Audra ir varžtai„. Jaunystėje visi pergyvena audras ir suprasti tą situaciją yra nelengva. Kartais ir tėvai geri, ir mokytojai geri, o jaunimą audros blaško ir ne visiems pavyksta atsitiesti. Šešėlis krenta ant viso jaunimo, bet taip tikrai nėra. Kiek gyvenime patyriau, jaunimas tikrai yra geras.
– Reikia sutikti, kad vis dėlto yra pikto jaunimo. Iš kur kyla jaunimo žiaurumas, neapykanta ir negalvojimas, ką daro ir kiek tai kainuos pačiam ir kitiems?
– Yra tam tikrų nuotaikų, bet tai yra laiko padariniai. Kaip tame pamoksle. Ruošiasi tėvas vogti, rengiasi, o sūnus iššoka iš lovos ir sako: “Tėte, palauk ir aš su tavim“. Tėvas ginasi: “Neik, sūneli, tu paklysi„, o sūnelis jam sako: “Nepaklysiu, tėve, aš tavo pėdomis einu“. Taip gyvenime būna. Kartais vaikus iš vėžių išmuša tėvų, o neretai ir pedagogų takto stoka. Pažinau vieną berniuką. Vaikas gabus, bet pradėjo nesimokyti. Klausiu: “Kas tau yra, ar sergi?„ O vaikas man atsakė praradęs norą mokytis, nes mama jam nuolat prikiša, kad jis esąs kvailas. Labai didelę įtaką jaunimui daro televizija. Labai reikia sugebėti jaunam atsirinkti. O gal paprasčiau būtų, jeigu suaugusieji daugiau žiūrėtų, kokį duoda dvasinį peną jaunimui.
Mūsų pėdomis, paskui mūsų klaidas eina jaunimas. Dabar demokratija, jie renkasi, kas jiems patogiau, lengviau pasiekiama. Tai gali būti viena iš priežasčių. Bet aš manau, kad jaunimas nėra tiek kaltas, kiek kalta yra vyresnioji karta. Tėvai negali pragyventi, palieka vaikus ir išvažiuoja tėvas arba motina užsidirbti į kitą valstybę, galvodami, kad vaikai palauks, nieko jiems neatsitiks, bet taip nėra. Manau, kad valstybė turėtų atkreipti dėmesį į jaunosios kartos likimą, sudaryti sąlygas, kad šeimos galėtų pragyventi savo krašte. Tėvai, būdami su savo vaikais, jiems daro didžiulę įtaką. Jaunimo kultūriniame, moraliniame, dvasiniame gyvenime tėvai yra patys pagrindiniai auklėtojai. Vaikai likę vieni netenka vilties ir gyvenimo prasmės, nes juos palieka mylimiausi žmonės. Man tų tėvų irgi gaila, ką jiems daryti? Kai duonos nėra, darbo nėra, žmogus ieško, kaip šeimą išlaikyti.
Sėdintiems “ant lagamino“
– Jūs tikite jaunimu ir jį palaikote. Ar gerai, ar blogai, kad tiek daug gero jaunimo išvažiuoja iš Lietuvos į užsienį, išvažiuoja ir lieka ten gyventi, dirbti?
– Tai yra mūsų tragedija. Jauni, gabūs išvažiuoja ir palieka mus senus. Man net nepatinka, kad Vyriausybė siūlo ilginti pensinį amžių. Tegul leidžia jaunimą į jų vietą, tegul jis gauna darbą, pats save atskleidžia per darbą. Vyresni, kas turės jėgų, sveikatos ir noro, tegul dirba, o ne taip – padidinkim, ir dirbkit per prievartą. Sutinku (juokiasi), kad kartais jaunimas pats nenori likti. Kita vertus, ir išvažiavusių ten, kur geriau, daug yra nelaimingų. Jie kenčia, kremtasi be savo krašto. Ir užsienyje nėra rojaus.
– Pristatydama vieną pirmųjų jūsų knygų “Suskaldytos ašaros„ jūsų gimtosios kalbos mokytoja Albina Navickaitė sakė, kad jūsų poezija yra sukurta gražesniam gyvenimui ir kilnesniam žmogui. Per savo gyvenimą esate išleidęs 14 knygų. Kas yra jūsų skaitytojai?
– Kas yra mano knygų skaitytojai, nutylėsiu (atsidūsta). Tos knygos nėra poezija. Tai mano mintys eilėraščio forma, kurias turiu žmonėms pasakyti. Rašau apie išvažiavusius dirbti kitur. Primenu jiems, kad jie išsivežė Lietuvą savo širdyse, Anykščių šilelį, Jono Basanavičiaus pasakas, Vinco Kudirkos lietuvišką medinį tiltą. Primenu, ką jie prarado. Žadinu jausmus savo kraštui. Žadinu siekti dvasinių vertybių savo tautai, valstybės ir žmonijos gerovei. Stengiuosi į gyvenimą žiūrėti be nostalgijos, optimistiškai. Liūdesio ir taip yra daug.
Ką pamirštame, ko neišmokome?
– Žmonės buvo labai susitelkę Baltijos kelyje, Sausio 13–ąją. Ar, jūsų manymu, žmonės pasikeitė per dvidešimt metų, ar jie dar sugebėtų pakartoti tą patį? Kodėl dabar visi taip nori eiti į valdžią, bet negalvoja, ką gero jie gali žmonėms duoti?
– Žmonės labai pasikeitė. Visai kitu kampu pasisuko. Man sovietmečio laikų žmonės labiau patiko. Kodėl patiko? Įvairiais klausimais kreipdavosi, paslapčia ateidavo. Vienas milicininkas naktimis pas mane ateidavo mokytis lotynų kalbos pradmenų. Būdavo, eidavau į autobusų stotį, žmonės mane lydėdavo. Vieno mokytojo mergaitė per tvorą atbėgdavo ruoštis Pirmajai komunijai. “Sakė, mano mama ir tėtis negali į bažnyčią eiti, o aš noriu Pirmosios komunijos prieiti“. Kaip buvo miela. Dabar juntu daugiau abejingumo. Gal kad žmonių sumažėjo, daug jų išvažinėjo, daug jaunų išvažinėjo. Ir į bažnyčią mažiau vaikšto. Bet aš tikiu, kad žmonės sugebėtų susitelkti, jeigu reikėtų. Dabar nėra reikalo, kaip tada buvo, dabar yra reikalas tik streikuoti, o nėra reikalo tokio, kaip tada buvo. Visiems atrodė, kad laisvė suteiks labai daug gėrio, bet ne viskas išsipildė.
Valdžios troškimas yra nesveika laiko yda. Ji ir jaunimą gadina. Valdžią žmonės naudoja prabangai susikurti, garbėtroškai patenkinti. Kodėl jie to nori, negaliu pasakyti. Apie tai nemąsčiau. Žmonių neviltis kyla žiūrint į bendrus reiškinius. Pirmiausia – į emigraciją.
Kitas dalykas, kad trūksta tarpusavio santarvės, supratimo, jeigu mes visi būtume vieningi, būtų kitaip. Panašiai kaip buvo Danijoje vokiečių laikais. Užėję vokiečiai liepė visiems Danijoje gyvenantiems žydams užsikabinti šešiakampes žvaigždes. Tai miestų gatvėse ir kaimuose visi vaikščiojo užsikabinę geltonas žvaigždes. Ar mes įstengtume būti tokie vieningi? Vargiai. Pasižiūrėkit, kokios luptynės vyksta Parlamente. Nuomonių įvairovės reikia, reikia ginčytis, bet esminiais klausimais reikia sutarti. Žmones skaudina ir liūdina, kad vieni uždirba tūkstančius, o kitiems ir varganas pensijas sumažino. Ir taip buvo iš pat pradžių. Čia viena Vyriausybė kalta. Prisiminkime, kaip tuos kolūkius naikino. Niekas nežiūrėjo, kas norėjo, tas grobė. Tas pats ir su žeme. Jeigu tik ją išparduosime užsieniečiams, nebeliks Lietuvos. Bet žmonės parduos. Anksčiau ar vėliau jie vis tiek tai padarys. Kitas galvoja: parduosiu, na ir kas. Aš gyvenu dabar, man reikia pinigų, o kas bus po manęs, man tas pats. Man atrodo, kad už savo žemę reikėtų kovoti taip, kaip kovojo karalius Mindaugas. Ir net priminė popiežiui, kad kryžiuočiai neteisėtai nori užimti mūsų žemę, turtą, kurią pats Dievas tautai davė. Apie tai mūsų valdžia turėtų pagalvoti ir ginti. Pinigai yra laikini, o Tėvynė ir žemė – amžina.
Dalia Byčienė
