Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Per vieną dieną 28-erių metų Vaivadiškių kaimo (Siesikų seniūnija, Ukmergės rajonas) gyventoja Nina Krupiania neteko net trijų artimiausių savo žmonių. Turėjusi abu tėvus, du brolius ir dvi seseris, dabar Nina liko vienui viena...
Brolis mirtinai sumuštas sugėrovų
Auštant spalio 27-osios rytui pirmoji užgeso Ninos brolio - 38 metų Piotro Krupianios - gyvybė. Jo sugyventinė Zita Andrejeva (42 m.) pasakojo, jog dar spalio 23-ąją ji kartu su Piotru nusprendė aplankyti savo dukrą Gražiną Gečiūtę (22 m.), gyvenančią vos už poros kilometrų esančiame Pagirių miestelyje. Proga buvo neeilinė - Gražina tapo mama. Taigi, tokį įvykį reikėjo atšvęsti. Gražinos ir jos sugyventinio Antano namuose tą vakarą susirinko gausi kompanija. Visi vaišinosi alumi, kitais gėrimais. Deja, išgertuvės nebuvo taikios - apie vidurnaktį kilo muštynės. Dėl kokių motyvų jauni vyrai paleido į darbą kumščius ar net baldus - lieka neaišku, tačiau kai kurie kaimo gyventojai tikino girdėję, jog jaunųjų tėvelių svečiams nepatiko, kad Piotras alkoholį tuštino ne stikliukais, o stiklinėmis... Ar tikrai dėl to mirtinai sumuštas sugyventinis - negalėjo paaiškinti ir Zita. Ji aiškino tuo metu jau miegojusi. Tačiau triukšmo išbudinta moteris vis dėlto prisipažino mačiusi, kaip kažkuris iš sugėrovų kėde daužė jos gyvenimo draugą. Keletas smūgių kliuvo ir veidrodžiui, kuris po kambarį pažiro aštriomis šukėmis... Paskui sugėrovai Piotrą išsitempė į lauką - esą ten sugyventinis dar buvo spardomas. Z. Andrejeva tikino, jog kažkuris iš sugėrovų, šaukdamas, jog Piotras jam sudaužė galvą, iškvietė policiją. Netrukus atvykę Kėdainių rajono PK pareigūnai išsivežė tiktai P. Krupianią. Kitą dieną paaiškėjo, jog iš areštinės pareigūnams jį teko vežti teisiai į ligoninę. Piotras buvo paguldytas į reanimacijos skyrių, jo būklė kėlė nerimą. Zita buvo nuvažiavusi į Kėdainius aplankyti savo draugo, tačiau su juo pasikalbėti nepavyko - jis buvo komos būsenos ir į nieką nereagavo. Gydytojai esą neteikė vilčių, jog Piotras atsigaus, ir liepė ruoštis laidotuvėms. Nelinksmos prognozės netrukus pasitvirtino - naktį į spalio 27-ąją vyriškis mirė... Vėliau ekspertai patvirtino, jog nukentėjėlis patyrė mirtiną galvos traumą.
Motiną pražudė žinia apie sūnaus mirtį
Kad sūnus - ligoninėje, o jo sveikatos būklė - kritinė, Piotro motina Irina Krupiania (62 m.) sužinojo spalio 26-ąją. Kaimynystėje gyvenantis Rimantas pasakojo, jog apie tai, kad sūnus sunkiai sužalotas ir merdi ligoninėje, Irina sužinojo, kai girtavo pas savo dukrą Niną ir jos vyrą Vaclovą Pečeliūną. Ši žinia moterį labai paveikė - ji garsiai raudojo visą naktį. Kitą rytą atskubėjusi sūnaus sugyventinės dukra atnešė dar liūdnesnę žinią, jog Piotras mirė. Raudodama, šaukdama sūnų vardu, motina pasuko kito daugiabučio link - ji norėjo paskambinti į seniūniją ir pranešti apie sūnaus mirtį. Tačiau vos išėjusi į kiemą I. Krupiania staiga susmuko ant kaimyninio daugiabučio laiptų. Nors vietos gyventojai ją parvedė prie namo, tačiau moteris, šūktelėjusi sūnaus vardą, krito žemėn. Žmonės bandė užčiuopti pulsą, tačiau Irina gulėjo be gyvybės ženklų. Niekuo negalėjo padėti ir skubiai iškviestos greitosios pagalbos medikai - jiems beliko konstatuoti moters mirtį. Nors atrodė, jog I. Krupianią ištiko širdies priepuolis, tačiau ekspertai pateikė išvadą, jog ji mirė nuo plaučių ligos...
Vėlų vakarą su šiuo pasauliu atsisveikino ir Ninos vyras
Per pusdienį netekusi brolio ir motinos, Nina net nenujautė, jog tą patį vakarą teks apraudoti ir savo vyrą Vaclovą Pečeliūną (51 m.). Su šiuo, daugiau nei dvigubai vyresniu, gyvenimo draugu Niną jungė ne civilinė, o bažnytinė santuoka, kuri truko maždaug penkerius metus. Nina pasakojo, jog spalio 27-osios vakarą su Vaclovu grįžo iš Pagiriuose gyvenančių pusseserės bei pusbrolio, tarėsi dėl brolio bei motinos laidotuvių. Vaclovas skundėsi, jog jam labai skauda stuburą ir krūtinę. Dieną vyro sveikata taip pat nebuvo gera, tačiau jis neprašė iškviesti greitosios pagalbos. Nina guodėsi net nepagalvojusi, jog vyras sunkiai serga. Tą vakarą jis dar pakvietė kaimyną išgerti kavos. Šiam išėjus, Vaclovas atsigulė, tačiau po kiek laiko bandė atsikelti iš lovos, bet staiga krito atgal. Pripuolusi Nina jau nesugebėjo užčiuopti pulso. Nieko nepagelbėjo ir subėgę kaimynai. Vyriškis jau buvo miręs...
Garbingos palydos
Ninai nereikėjo rūpintis laidotuvėmis - už ją padarė Siesikų seniūnijos darbuotojai. Būtent jie pasistengė, kad trys ne itin pavyzdingą gyvenimo būdą vedę vienos šeimos nariai būtų su derama pagarba palydėti paskutinėn kelionėn. Trys karstai buvo pašarvoti Ukmergėje, Petro ir Povilo bažnyčios laidojimo salėje. Vėliau negausus būrelis žmonių sūnų, motiną ir jos žentą palydėjo į kapines.
- Tokių gražių laidotuvių dar neteko matyti, - linguodama galvą kalbėjo mirusiųjų kaimynė V. Uksienė. - Ot, geras tas seniūnas ir visi, kas tuo pasirūpino...
Pasiūlytas dukros, bet ne žmonos vaidmuo
Praėjus vos porai dienų po laidotuvių, Niną suradome "bekeliančią sparnus" į kaimyninį Pagirių miestelį. Labai greitai jauną našlę nusprendė po savo stogu priglausti beveik trigubai už ją vyresnis Vaclovas Mimas. Dar gana žvalus, gyvybiškas ir labai aktyvus 78 metų senolis, patvirtinęs, jog tai tiesa, sakė labai nuoširdžiai norįs Ninai padėti. Jo teigimu, jokiu būdu šios vienišos moters negalima palikti vienos - besikartojantys epilepsijos priepuoliai, nesuteikus pagalbos, gali greitai ją nuvaryti į kapus... Vaclovas taip pat patikino, jog Nina jam bus kaip duktė - žmonos vaidmens jai tikrai vaidinti nereikės... Esą, ką ten apie bendrą lovą galvoti, juk tokia jauna...
Vaikystė - valdiškuose namuose
Iš tiesų Ninai Vaclovas nėra jau toks svetimas. Dar prieš kelerius metus šis vyriškis gyveno su jos seserimi Svetlana.
O Ninos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Moters vaikystė prabėgo Šalčininkų vaikų globos namuose. Panašiose įstaigose, tiktai Jonavos bei Kėdainių rajonuose, augo ir jos du broliai - Genadijus ir Piotras - bei sesuo Svetlana. Dar viena sesutė nuo įgimtos ligos mirė būdama vos keleto mėnesių. Motina savo vaikų neaugino - iš jos tokia teisė buvo atimta. Beje, Nina iki šiol prisimena, kai ji, grįžusi iš vaikų namų ir apsigyvenusi su gimdytoja, buvo ne kartą išvaryta iš namų, kai motina iš jos pareikalaudavo invalidumo pensijos, kurią per keletą dienų pragerdavo. Ninai teko daug iškentėti...
Tėvą užmušė motina
Pirmiausia Nina neteko tėvo, kurio beveik neatsimena, nes kai jis mirė, mergaitė buvo maždaug dvejų metukų. Pastarasis Anapilin iškeliavo ne savo noru - mirė nuo per vieną kivirčą su motina gautų sužalojimų. Už tai motinai ne vienerius metus teko praleisti Panevėžio moterų kolonijoje. Greičiausiai dėl to vaikai atsidūrė valdiškose globos įstaigose... Tiesa, kaimynai pridūrė, jog Ninos tėvas buvo labai žiaurus - jis ne kartą žiauriai suspardęs besilaukiančią žmoną. Galbūt dėl to abi dukros - Nina ir Svetlana - susirgo epilepsija...
Prarado ir seserį...
Paskui Ninai teko atsisveikinti su seserimi Svetlana, mirusia 2001-ųjų rugpjūtį nuo sunkios ligos. Kažkada buvęs pastarosios sugyventinis V. Pečeliūnas Ninai "atiteko" maždaug prieš penkerius metus, kai grįžo iš kalėjimo. Mat sesuo išsižadėjo savo gyvenimo draugo šiam už žmogžudystę atsidūrus už grotų. Tuo metu ji pasirinko žymiai vyresnio - jau minėto Vlado Mimo - namų šilumą...
Išsirinko vieną iš trijų...
Gerai nusiteikęs Vladas Mimas (tas pats, kuris dabar nusprendė globoti Niną) su džiaugsmu prisimena tas dienas, kai susipažino su jo mirusią žmoną pakeitusia Svetlana.
- Vieną dieną einu kaimelio gatve su kliuksinčiu buteliu kišenėje, - saldžiu balsu kalbėjo V. Mimas. - Staiga, matau, ateina trys Krupianios - motina ir dvi dukros. Apkabinęs jas tarsi juokais pasakiau, jog reikėtų vieną iš jų išsirinkti. Motina pasiūlė Svietą - mat ji buvo vyresnė už Niną. Oi, graži moteris buvo... Tad aš jai ir sakau: "Jeigu nori, tai ir gyvenam kartu". Taip šią jauną moterį parsivedžiau į savo namus. Turiu du sūnus ir dukrą, tačiau man jie nepriekaištavo... Beje, Svetlana atsikraustė taip kaip stovi: avėdama "kerzavais" batais, mūvėdama vyriškas kelnes. Svietą taip aprengiau ir viskuo aprūpinau, kad po jos mirties liko šeši maišai visokiausių rūbų... Net neabejokite - ir Nina pasirūpinsiu lygiai taip pat, kaip rūpinausi jos seserimi. Dabar svarbiausia ją priversti mesti rūkyti bei gerti - tada ir jos sveikata pagerės 90 procentų, ir priepuoliai pradings...
Linksmas senolis neslėpė ir pats mėgstąs išlenkti taurelę, anksčiau ne kartą į Vaivadiškes ateidavęs pragerti dalį pensijos, tačiau vyriškis esą visada mokėjęs valdyti pinigus. Dabar tokio meno jis bandys išmokyti ir savo naująją draugę. Na, kokią čia draugę - greičiau dukrą... Nina, klausydamasi šių kalbų, nuolankiai linkčiojo galvą. Ji sakė įsitikinusi, jog gyvenimas taps daug ramesnis ir šviesesnis. Nors vietos gyventojai siūlė Ninai susirasti jaunesnį draugą, tačiau ir patys nieko pasiūlyti negalėjo. Šiame kaime nebeliko "laisvų" vyrų.
Moteris ir du vyrai...
Beje, nesinorėtų be dėmesio palikti dar vienos moters - jau minėtos Zitos, kuri tą nelemtąją spalio 27-ąją neteko savo sugyventinio Piotro Krupianios. Tiesa, pastaroji turi oficialų vyrą, su kuriuo nėra išsituokusi ir iki šiol net gyvena... kartu viename bute. Zita ramiausiai paaiškino, jog kai antrasis vyras Stasys Andrejevas sėdo į kalėjimą (jis buvo teistas už tai, kad įtraukė savo nepilnametes dukras į vagystes), netrukus į savo namus ji parsivedė Piotrą. Vyrui grįžus, Petriuko niekur neišvarė. Priešingai - "pastatė į vietą" vis dar oficialų sutuoktinį, leidusi jam apsigyventi virtuvėje. Na, o jiedu su Petriuku įsikūrė kitame kambarėlyje. Vietos visiems pakako, nes Zitos vaikai iš pirmosios santuokos jau suaugę ir išsisklaidę kas kur... Na, tai gal dabar Zita vėl sugrįš į Stasio glėbį?.. Ne, moteris šypsodamasi krato galvą - vyras ir toliau gyvens virtuvėje - jo į savo lovą Zita neįsileis...
Be gyvenimo "variklio" - nė žingsnio
Štai kokių naujienų teko išgirsti pusdienį praleidus Vaivadiškių kaime, trijų rajonų - Ukmergės, Kėdainių ir Panevėžio sandūroje. Žmonės čia linksmi (nuo ko daugiau, jei ne nuo "ugninio vandenėlio" (spirito), kurį perka ne puslitriniais buteliais - o trilitrinėmis ar net penkių litrų talpomis)... Mat, čia nėra parduotuvės (ji seniai nuniokota, kaip ir absoliuti dauguma gyvenamųjų namų ir kitokių pastatų), todėl svarbiausiu gyvenimo, į kurį žvelgia filosofiškai, "varikliu", t. y. pilstuku, stengiasi apsirūpinti rimtai... Atrodo, jog tai vienas svarbiausių žmonių rūpesčių...
