Martynas Pocius – žurnalistas egzotiška Lietuvos krepšinyje pavarde. Martynas atidžiai stebėjo Lietuvos grandų dvikovą ir išskyrė penkias kauniečių pergalės priežastis.
1. Kova dėl atšokusių kamuolių po varžovų krepšiu. Paskutinėse reguliaraus sezono rungtynėse, kai jas laimėjęs “Žalgiris” kovoje po krepšiais nusileido, pranašumą šioje statistinėje kategorijoje “Lietuvos rytas” įgijo rungtynių pradžioje, puikiai kovodamas puolime. Šįkart pirmoje dvikovos pusėje Kauno komanda po savo krepšiu šansus pakartotiniams vilniečių metimams apribojo iki minimumo: pirmą kamuolį po oponentų krepšiu “Lietuvos ryto” krepšininkai nusiėmė tik prieš didžiąją pertrauką, tuo tarpu “Žalgiris” į savo sąskaitą per 20 minučių įsirašė 7 kamuolius ir būtent tai labiausiai padėjo kauniečiams išlaikyti pirmajame kėlinuke susikrautą pranašumą ir neleisti “Lietuvos rytui” perimti iniciatyvos.
2. Žaidimas du prieš du. Trys iš keturių “Žalgirio” aukštaūgių surinko dviženklį taškų skaičių. Priminkite kada matėme tokias rungtynes? Marko Popovičius, Mantas Kalnietis ir Tomas Delininkaitis tiesiog smaginosi nuolat ieškodami Roberto Javtoko, Pauliaus Jankūno ar Milovano Rakovičiaus užtvarų, po kurių tereikėdavo laiku „iškišti“ kamuolį krepšio link, ir drauge atliko net 17 rezultatyvių perdavimų. Pasak „Lietuvos ryto“ trenerio, jo vadovaujami krepšininkai nesugebėjo dvigubinti gynybos prieš kauniečių gynėjus, todėl šie lengvai įvesdavo kamuolį priekinei linijai. Bandymai išvengti “Žalgirio” žaidimo du prieš du naudojant aikštės gynybą pirmojo ir antrojo kėlinuko pabaigose buvo ne ką sėkmingesni, nes aikštelės šeimininkų mažieji krepšininkai be didesnių sunkumų individualiais prasiveržimais sudraskydavo gynėjų liniją, sutraukdavo prie savęs kelis pasitinkančius varžovus, ir vis tiek perduodavo kamuolį aukštaūgiams arba laisviems ties tritaškio linija likusiems komandos draugams, todėl po didžiosios pertraukos tokių vilniečių gynybos sistemos kaitaliojimų nebeišvydome.
3. Agresyvumas gynyboje. “Žalgiris” metė vos 12 baudos metimų, “Lietuvos rytas” – 20. Verta pastebėti, kad nemažai pražangų kauniečiai susirinko nutraukdami varžovų greitas atakas dar tik pradinėje jų fazėje arba tada, kai bauduoti jau buvo privaloma, norint išvengti lengvų taškų į savo krepšį. Tuo tarpu Vilniaus komanda gynyboje darbavosi atsainiau ir pražangas rinkosi net ten, kur jų paprastai vengiama gauti: puolant varžovų krepšį ar kvailose situacijose (pavyzdžiui, per 10 sekundžių užsidirbtos dvi Tyrese’o Rice’o pražangos).
4. Trenerių dvikova. Aleksandras Trifunovičius įvertino, kad įžaidėju rungtynes pradėjęs T. Delininkaitis pasirinko gerus sprendimus antrojo numerio pozicijoje, todėl įžaidėju jam žaisti teko tik 4 minutes iki pirmojo keitimo. Vėliau komandai vadovavo M. Popovičius ir M. Kalnietis. Verta pastebėti, kad rungtynių eigą diktavo ir nestandartinius manevrus (vidurio puolėja pakeičiant krašto puolėjų ir pan.) pirmasis rinkosi“Žalgirio” treneris, priversdamas atitinkamai reaguoti savo oponentą. Mindaugui Kuzminskui ir Vyteniui Lipkevičiui buvo skirtos konkrečios užduotys gynyboje. Aleksandro Džikičiaus sprendimas ramiai žiūrėti ir neprašyti minutės pertraukėlės, kai daugiau nei 5 minutes “Lietuvos rytas” vargo nesugebėdamas surengti rezultatyvios atakos, buvo keistokas. Lygiai taip pat keista, kad gerą formą pastarosiomis savaitėmis demonstruojantis Predragas Samardžiskis žaidė vos 13 minučių rungtynėse, kuriose priekinė varžovų linija smaginosi rinkdama taškus, o Lawrence‘as Robertsas aikštelėje labiau priminė turistą. Matėme, kad vilniečių treneris stengėsi surasti optimalų penketą, išbandydamas įvairius krepšininkus, tačiau nestandartinių sprendimų nesiėmė.
5. Tritaškiai. Abi stipriausios Lietuvos komandos yra priklausomos nuo tolimų metimų. „Lietuvos rytas“ metikų turi mažiau, todėl „Žalgiriui“ gynyboje laukė sąlyginai lengvesnė užduotis, su kuria aikštelės šeimininkai susitvarkė. Pirmoje dvikovos pusėje sostinės snaiperiai buvo „išgaudyti“: Lietuvos rytas“ metė tik 7 tolimus metimus, nepataikė nei vieno, o laisve mesti galėjo pasigirti nebent Artūras Jomantas – sutikite, ne ypač didelė grėsmė krepšiui. Tuo tarpu žaidimas du prieš du „Žalgirio“ snaiperiams atrišo rankas. Priversti susispausti, „Lietuvos ryto“ krepšininkai palikdavo laisvesnę tritaškio liniją ir tik tai, kad vakar nebuvo pati geriausia diena kauniečių metikams, išgelbėjo „Lietuvos rytą“ nuo visiško sutriuškinimo, nes bent pusė netaiklių „Žalgirio“ šūvių buvo atlikti iš gerų pozicijų.
