Laboratorijos ekspertai darys olimpiečių kraujo analizes, kurios leis ne tik atlikti genetinius tyrimus, bet ir atsakys į klausimą, kokios lyties yra sportininkas.
Panašūs tyrimai vyksta jau kelis dešimtmečius siekiant, kad moterų rungtynėse nesivaržytų vyriškos lyties atstovai.
Pirmasis toks sugautas sukčius olimpinėse žaidynėse buvo lenkas Ewaras Kobukkowska. Jis 1964 m. Olimpiadoje Tokijuje laimėjo aukso medalį moterų estafetėje 4 po šimtą metrų ir bronzą moterų 100 metrų bėgime.
1967 m. jam buvo atliktas chromosomų testas, ir apgaulė paaiškėjo – buvo nustatyta, kad lenkas turėjo retą genetinį sutrikimą. Teigiama, kad tai Ewarui nesuteikė jokio pranašumo prieš kitas sportininkes, tačiau jam vis tiek buvo uždrausta varžytis ir olimpinėse žaidynėse, ir visame profesionaliame sporte apskritai.
1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse net aštuoniems atletams buvo pareikštos panašios abejonės, tačiau po vėlesnių tyrimų įtarimai atmesti.
Paskutinį kartą taip melavęs sportininkas įkliuvo 2006 metais. Tuomet iš savo tikrąją lytį slėpusios Indijos lengvaatletės Santhi Soundarajan buvo atimtas Azijos žaidynėse 800 metrų bėgime iškovotas sidabro medalis.
Įtartinų sportininkų lytį įvairiose varžybose pradėta tikrinti1966 metais, kai net keletas atletų iš Sovietų Sąjungos ir kitų Rytų Europos šalių ėmė kelti rimtų abejonių. Tuo tarpu olimpiadoje dalyvių lytį imta tikrinti 1968 metais Meksiko žaidynėse.
Iš pradžių lytis buvo nustatoma „iš akies“: atletai turėdavo apsinuoginti prieš kompetentingą ginekologų komisiją. Tiesa, vėliau tokios praktikos buvo atsisakyta ir pereita prie „humaniškesnės“ – laboratorinių tyrimų.
(Indijos lengvaatletė Santhi Soundarajan)
(Indijos lengvaatletė Santhi Soundarajan)
("News Bridgepix" nuotr.)
