„Absoliučiai atviras šiaurės korėjiečių vaduko Kimo pasityčiojimas iš Donaldo Trumpo grasinimų ir paglostymų, kaip ir nepakeičiamai bedantės JT rezoliucijos, įrodo dar sykį, kad vienintelis realus priešas, kuris gali jį nuversti, yra jis pats“, – rašoma „La Repubblica“.
Šiaurės Korėjos nebeveikia grasinimai
Paleidęs balistinę raketą, kuri praskrido virš Hokaido, didelės salos Japonijos šiaurėje, Kim Jong Unas ėmėsi rizikos, kurios net jis pats negalėjo įvertinti: „Jeigu tas abejotino patikimumo sprogmuo būtų subyrėjęs, kaip Saddamo Huseino „Scud“ Irake, ore, ir skeveldros būtų nukritusios ant Hokaido gyventojų, nužudžiusi tuos nelaiminguosius, kuriems nepasisektų, būtų pradėtas atsakomųjų veiksmų startas“.
Tačiau tik tuo atveju, jeigu puolimo metu būtų aukų, jau nelabai svarbu, tyčinių ar ne, Pchenjano režimas rizikavo sulaukti atsakomųjų JAV ir jos sąjungininkių, Japonijos ar Pietų Korėjos, veiksmų. „Raudonoji linija“ kurią, kaip yra žinoma Kimui, jis neturi peržengti, jeigu nesiekia savižudybės, – tai agresija, tiesioginė, ar netyčinė“.
Pusiau oficialiais kanalais Pekinas Vašingtonui paskelbė, kad jokia prevencinė ataka Kinijai nebus priimtina ir kad vienintelis atviras kelias – tai ekonominis ir diplomatinis spaudimas.
„Karštasis karas“, kuris dabar jau gali būti ir branduolinio susidūrimo grėsmė Rytų Azijoje, priklauso nuo pačių nestabiliausių šios dramos veikėjų išgyvenimo instinkto.
Pasienyje – ramu
Po eilinio Šiaurės Korėjos raketos paleidimo ekspertai baiminasi santykių tarp JAV ir Šiaurės Korėjos paaštrėjimo. Tačiau pasienyje tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų viskas ramu, rašoma „Sueddeutsche Zeitung“.
Net ir antradienio rytą, kuomet Šiaurės Korėja paleido raketą „Hwasong-12“, situacija pasienyje išliko rami.
Japonija, savo ruožtu, paskelbė pavojų ir sustabdė greitųjų traukinių susisiekimą. Netrukus po to šalies premjeras Sindzo Abe ilgai telefonu bendravo su JAV prezidentu Donaldu Trumpu. „Dabar nėra tinkamas laikas deryboms su Šiaurės Korėja“, – nusprendė jie abu.
„Šiaurės Korėja blefuoja, ir Vašingtone tai supranta“, – konstatuojama dienraštyje.
„Jeigu JAV nors kiek įsivaizduoja efektyvų raketų smūgį iš Korėjos pusės, tai jie, neabejotinai, yra pasirengę atsakyti į jį, ir tuomet pusės bus įtrauktos į įprastą konvencinį konfliktą, kuris prasidės Korėjas skiriančioje sienoje“, – aiškinama vokiečių leidinyje.
„Tradicinis karas reikalauja mėnesių pasirengimų, kurių neįmanoma nuslėpti. Dabar nieko panašaus nevyksta, todėl visa kas vyksta – tik braškinimas ginklais“, – aiškinama leidinyje.
Grėsmė – Kinijoje
Kuomet Japonija kalba apie tiesioginę grėsmę, kurią demonstruoja Šiaurės Korėja, tai ilgalaikėje perspektyvoje ji visų pirma galvoja apie Kiniją – jūrų valstybę, konliktuojančią ir kovojančią dėl įtakos Ramiajame vandenyne.
Japonijai JAV yra būtina ir tam, kad padėtų tvarkytis su Kinija. Kuomet D. Trumpas grasino „ugnimi ir įsiūčiu“ Šiaurės Korėjai, Japonija džiūgavo, dėl to, kad „visi sprendimai guli ant D. Trumpo stalo“. „Mūsų valdžia sutinka su tokia pozicija. Japonijai ir JAV būtina stiprinti savo galimybes sulaikyti ir reaguoti“, – džiūgavo Japonijos vyriausybės atstovas Yoshihide Suga.
Kas lieka be karo?
Vienintelė rimta ekonominė priemonė, kuri gali būti kolektyviai panaudota, – tai energijos šaltinių eksporto į Šiaurės Korėją draudimas. Tačiau prieš tai visuomet pasisako Kinija, besiremianti tuo, kad Šiaurės Korėjos režimo destabilizavimas gali nulemti sunkiai prognozuojamas humanitarines problemas, kurių metu dešimtys tūkstančiai pabėgėlių užplūstų Kiniją.
JAV ir kitos valstybės gali ir toliau įvedinėti sankcijas individualia tvarka. Tačiau raketos paleidimas virš Japonijos daug labiau priartina karinius variantus. Vienas iš jų – paleisti sparnuotąją raketą „Tomahawk“ virš Šiaurės Korėjos ir Pchenjano.
Šiuo metu Pietų Korėjos opozicinė partija palaiko branduolinio ginklo dislokavimo šioje šalyje idėją.
JAV partnerės, įskaitant Didžiąją Britaniją, iš D. Trumpo administracijos reikalaus daug ryžtingesnių žingsnių. D. Trumpas Šiaurės Korėjos problemos sprendimą yra pavertęs viena iš pagrindinių savo politikos ašių, tačiau jis pats neturi aiškaus plano, kaip tą problemą išspręsti. Tuo metu „gerų variantų“ laikas sparčiai senka.
