Patikra parodo tik tai, kas matoma tuo momentu – dalis gedimų išlenda vėliau.
O jei defektas paaiškėja per pirmuosius metus, dažniausiai laikoma, kad jis buvo jau pardavimo metu. Tad atsakyti teks pardavėjui.
Apie stebimą situaciją automobilių rinkoje naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja profesinės bendrijos „Avocad“ advokatas Mantas Baigys ir bendrovės „Longo.lt“ vadovas Paulius Valiukėnas.
Kalbame apie nesąžiningus pardavėjus, bet ar praktikoje pasitaiko situacijų, kai ne pardavėjai, o pirkėjai bando gudrauti, pavyzdžiui, perkant automobilį arba jau po pirkimo, įsigijus tą transporto priemonę?
P. Valiukėnas: Galbūt tokių akivaizdžių situacijų mes nesame turėję. Kiekvienas gedimas yra jautri situacija tiek pardavėjui, tiek pirkėjui. Tai svarbiausia – turėti aiškią tvarką, kas tuo metu vyksta.
Automobilį vežame į servisą, servisas pateikia nepriklausomą išvadą ir pagal tą išvadą sprendžiama, ar tvarkyti automobilį, ar ne.
Galbūt yra kažkokia dalis klientų, kurie pabando ir galvoja – surizikuosiu, gal man kompensuos. Tačiau, kai yra atsisakoma ir jeigu jis nėra teisus, jis toliau į ginčą neina.
Jeigu tiek pirkėjui, tiek pardavėjui tarpusavyje yra žinomi tie nustatyti defektai, tačiau po pirkimo išryškėja kažkoks kitas defektas, kuris nebuvo nustatytas patikros metu servise – kaip tokiu atveju sprendžiamos teisminės bylos? Kieno pusė šiuo atveju labiau laimi?
M. Baigys: Esminė taisyklė yra ta, kada pardavėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu jis įrodo, kad, prieš sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėjas žinojo apie automobilio trūkumus.
Nes dar Lietuvoje yra sklandantis mitas, kad jau negalima parduoti automobilio su trūkumais. Tai, deja, galima parduoti.
Jeigu asmuo, kuris perka automobilį, žino apie defektus, jis vėliau iš principo negali reikšti pretenzijų, o pardavėjas turi teisinį pagrindą jų netenkinti.
Tačiau, kaip ir minėjote, yra kita situacija, kai patikros metu nėra nustatomas kažkoks trūkumas ir jis išryškėja, tarkime, per vienerius metus.
Tuomet turime prezumpciją, kad jeigu per vienerius metus atsiranda defektas, laikoma, kad jis egzistavo jau sutarties pasirašymo momentu.
Turime aiškią taisyklę, kad pardavėjas turi pareigą atskleisti visus defektus. Jeigu toks defektas iškyla, galima manyti, kad tai yra paslėptas trūkumas, ir atsakomybė tenka pardavėjui, kuris turi gintis nuo šio reikalavimo ir tai įrodinėti.
Tačiau įrodinėjimo pareiga tokiu atveju yra lengvesnė pirkėjui, nes jam užtenka įrodyti faktą, kad per vienerius metus atsirado trūkumas.
Pardavėjas dažnu atveju ginasi tuo, kad pirkėjas apie šį defektą žinojo, bet vis tiek pirko transporto priemonę. Tačiau tokiu atveju būtent pardavėjui tenka pareiga įrodyti, kad pirkėjas žinojo apie trūkumą.
Jeigu to nepavyksta pagrįsti, dažnu atveju, pagal susiformavusią praktiką, teismai linksta į pirkėjo pusę. Žinoma, visos situacijos yra individualios – svarbu, koks tai defektas, kiek laiko praėjo, ar savaitė, ar metai, kokia yra automobilio rida.
Jeigu defektas išaiškėja labai greitai, tarkime, per mėnesį, ir nuvažiuota nedaug – iki 1000 kilometrų – teismai dažnai sprendžia, kad tai buvo neatskleistas trūkumas, todėl atsakomybę neša pardavėjas.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Absurdai. Su tokia logika, tuoj leis ir prieš penkerius metus pirkusiems pareikšti pretenzijas pardavėjui dėl naujų gedimų.
