Štai ir dar viena fantastiškai juokinga kontroversija apie žodžius, saviraišką, gėdos jausmą ir “stringančius kąsnius gerklėje”. Kas kaltas? Tarptautinis kapitalizmas? Lietuvos vartotojiška visuomenė, kuri vis laukia “naujų rūbų partijų” ir madų? Ar paprasčiausiai politikai, norintys nuolat apie save priminti?
“Pirmadienį Seimo žmogaus teisių komitete surengta diskusija apie viešai parduodamas nešvankiais užrašais padabintas palaidines” (BNS). Skaitau ir savo akimis netikiu. Lietuvos Seimas darosi panašus į konservatyvų Jungtinių Amerikos Valstijų Senatą. Prieš gerą dešimtmetį rimti vyrai Senate, vadovaujami pagarsėjusio reakcionieriaus Jesse Helmso iš Šiaurės Karolinos, svarstė, kokį meną turi remti valstybė ir koks menas yra leistinas į viešumą, o koks ne. Diskusijas sukėlė “šokiruojančios” homoerotinės Roberto Mapplethorpe’o nuotraukos ir Andre Serrano darbas “Piss Christ” “(Myžalų Kristus”, 1987). Atrodo, kad pasitraukus iš Lietuvos Seimo didžiumai garbių konservatorių ten šiek tiek pritilo kalbos apie pornografiją, erotiką ir dorą. Tačiau ar iš tiesų? Nauja diskusija apie nešvankius užrašus įrodo, kad ne.
“Esminis klausimas yra toks: ar laisvė gali būti tolygi dekadencijai? Aš sakau, visiškai ne,” - prieš dešimtmetį teigė visų menininkų, žiniasklaidos ir laisvo žodžio propaguotojų nekenčiamas Jesse Helms. “Visą laiką dangstytis ta tariama demokratijos forma, kur viskas galima, ir galima tave pažeminti - tai jau juokinga!” - piktinosi socialliberalas Gediminas Dalinkevičius” (iš BNS pranešimo). Politikai spaudžia vienas kitam ranką (plojimai). Retorika visur panaši.
Palaidinės su užrašais nėra menas. Ir jų gamybos neremia valstybė. Tačiau aš, kaip vartotojas, turiu teisę rinktis. Marškinėlius su nešvankiu arba švankiu užrašu. Ar nešvankūs drabužiai žemina kitus ar tik mane? Ar specialiai nudėvėti džinsai, pro kuriuos matosi mano sėdynė, žemina praeivius? Teatsako praeiviai. Vieniems užrašas “Dulkink mane” ir mano sėdynė gali atrodyti kaip kvietimas prievartai, kitiems tik kaip nereikšmingas žaidimas populiariosios kultūros ženklais, dar kitiems kaip pasaulio pabaiga.
Keisti marškinėliai ir palaidinės su savo gyvenimo filosofija ypač populiarūs Amerikoje. Juos labai mėgsta studentai. Antai puikiame Čikagos universitete gali pamatyti įvairiausių užrašų, nes pasidaryti savo marškinėlius čia nėra sudėtinga (nebūtina propaguoti didelių kompanijų produktų). Sėdėdamas studentų kavinėje matai, kad skustagalvė mergina ant savo baltos palaidinės yra užrašiusi pagrindinius budizmo postulatus, o kitas jaunuolis raudonomis raidėmis įbrėžė, kad “Kava yra gyvenimo esmė”. Įdomus man pasirodė ironiškai humoristinis užrašas “I am not gay but my boyfriend is” (“Aš ne gėjus, bet mano gyvenimo draugas yra”). Esu sutikęs ir užrašą: “Call me please 302 320 4200. Sex and more” (“Prašau paskambinti. Seksas ir kai kas daugiau”). Tokie marškinėliai ir palaidinės nieko nestebina, nes nebūtina jų suvokti tiesiogiai. Ar nebemokame skaityti tarp eilučių?
Neseniai viena Amerikoje gyvenanti japonė pasakojo, kad gatvėje matė vyrą, apsirengusį marškinėliais su japonišku užrašu, kuris reiškė “Nenaudėlis vyras” (sušvelnintas vertimas). Marškinėlius pardavinėjo didžiulė brangių drabužių parduotuvė “Nordstrom”. Jai buvo juokinga. Aš lengviau atsikvėpiau: vadinasi, ne tik Lietuvos gyventojai nesupratingi. Tačiau, kad jie perka palaidines nesuprasdami užrašų, kalta ne “Vero Moda” ir ne kitos kompanijos. Galų gale kas pasaulyje nežino žodžių junginio “F*** you/me”. Ar dar yra tokių? Sunku patikėti.
Mąstant apie diskusijas Seimo žmogaus teisių komitete ir apie teisę reikšti savo nuomonę viešumoje, dažnai kyla klausimas - kas yra nešvankiau ir kas labiau pažeidžia žmogaus teises: ar užrašas “F*** me” ant pasiturinčios paauglės kūno, ar virtinės benamių ir vargetų, laukiančių išmaldos? Erotiniai filmai BTV ar politiniuose žaidimuose susipainioję ir bet kokius etikos bei sąžinės orientyrus praradę politikieriai? Mano boluojantis užpakalis ar skurstantys pensininkai? Man nešvankesnis yra antrasis šio “ar” dėmuo.
Ir apskritai. Kai Lietuvoje tiek daug netolerancijos, prievartos, stereotipizavimo skirtingų žmonių, moterų, neįgaliųjų, pagyvenusių asmenų atžvilgiu, svarstyti palaidines ir marškinėlius Seime atrodo pats nešvankiausias dalykas. Kažkas negerai ne tik su žmonių teisėmis Lietuvoje, bet ir su tas teises ginančiais.
Prieš kokį ketvertą metų studijuodamas Amerikoje esu planavęs išreikšti save vartojimo daiktais. Norėjau pasigaminti marškinėlius su savo nuotrauka ir užrašu: “I am Lenin’s grandson” (“Aš - Lenino anūkas”). Deja, nepavyko. Dabar turiu naujų idėjų: juodi marškinėliai su baltu Dalinkevičiaus portretu ir užrašu: “Relax Mr. Dalinkevičius, I am naked!” Neversiu į lietuvių kalbą, nors abejoju, ar kas supras. O supratę, nesiskųskite Seimo žmogaus teisių komitetui. Please!
Čikaga - Sietlas
