Vietoje to, kad informacija akimis būtų pristatyta taip, kaip tą daro pavyzdžiui, vaizdo kamera, protas gautą medžiagą apdoroja ir joje bando įžvelgti kai ką daugiau. Jis klausia, kokios figūros ir objektai matomi vaizdinyje.
Kai akimis perduodama informacija yra dviprasmiška, smegenys pačios turi tinkamai pasirinkti, ką matyti. Būtent šie optinių iliuzijų pavyzdžiai puiki atspindi smegenų darbą.
Lyties iliuzija
Richardo Russello sukurtoje iliuzijoje žmogaus akys mato du veidus: kairėje pusėje esantį ir šviesesnio atspalvio moters veidą ir tamsesnio odos atspalvio vyro veidą dešinėje. Kaip tai veikia? Kintant odos atspalviui, keičiasi kontrastas tarp tamsesnių veido plotų (lūpų ir akių) ir šviesesnių (pačios odos). Neretai ginčijamasi, kad tam tikri veide pastebimi kontrastai išduoda apie žmogaus lytį.
Net to nežinant, žmonių smegenys yra pratusios prie skirtingų moterų ir vyrų veidų, jų išskirtinių bruožų, tad atsiradus skirtumams ar išryškėjus kontrastui, protas pats nustato asmens lytį. Kai nėra kitų vyriškų ir moteriškų veidą identifikuojančių bruožų, smegenys pasikliauna spalvomis, šešėliais, kontrastu.
Tikriausiai pats įdomiausias su šia iliuzija susijęs dalykas yra tas, jog spalvų kontrastas padeda ne tik išsiaiškinti asmens lytį, bet taip pat leidžia pamatyti moterišką ir vyrišką veidą. Taip elgiamasi pasąmoningai. Žmogaus smegenyse yra labai daug sukauptos informacijos, kuria naudojamasi tuomet, kai vaizdiniai yra dviprasmiški, taip leidžiant juos atskirti.
Iliuzija su dėžutėmis
Šiame paveikslėlyje matoma daugybė įdubusių stačiakampio formos dėžučių, tačiau po kelių sekundžių akyse pasirodo kiek kitoks vaizdinys ir jau regima maždaug 16 apskritimų. Jau senovės romėnų laikais, žmones stebino tokie dviprasmiški ir staiga besikeičiantys raštai.
Šia optine iliuzija atskleidžiama, jog, norint identifikuoti tam tikrus objektus, smegenys pradeda labai stipriai dirbti. Juodos, baltos ir pilkos spalvos pikseliai yra suformuoti taip, kad žmogaus akys matytų kraštus, kontūrus, figūras ir, galiausiai, pagrindinius objektus.
Kartais, kaip ir šiuo atveju, nėra teisingo vaizdinio grupavimo būdo, nes paveikslėlis iš prigimties yra neaiškus, tačiau išsiskiria tik du grupavimo būdai – horizontalios linijos suformuoja apskritimus arba horizontalių linijų susikirtimo vietose su vertikaliomis, akys mato stačiakampius.
Daugelis žmonių iš pradžių pastebi būtent tas mažas dėžutes. Taip yra todėl, nes stačiakampiai - dažnesnė figūra, su kuria susiduriama kasdienėje aplinkoje, tad ir pirmenybę smegenys teikia būtent joms.
Meilės kaukė
Gianni Sarcones Venecijos regiono kaukėje, pavadintoje „Meilės kauke“, galima pamatyti vieno žmogaus arba dviejų besibučiuojančių mylimųjų veidus.
Ši iliuzija veikia panašiai kaip ir nagrinėta prieš tai. Paveikslėlyje matomi kontūrai leidžia dviem būdais sugrupuoti tamsias dėmes ir taip neleisti smegenims suprasti, kurį vaizdinį pasirinkti ir matyti pirmiausia.
Tačiau nuo kitų ši iliuzija skiriasi tuo, jog kai kurie žmonės negali nustatyti, koks vaizdinys dominuoja, nes jis nuolatos keičiasi. Vaizdinio pervertimas, kai bandoma nustatyti vieną iš kelių galimų variantų, yra gan įdomus reiškinys. Smegenų dalys turi mechanizmus, kurių dėka dviprasmiškiems reiškiniams parenkamas dažniausiai pasitaikęs variantas arba pasirenkama labiausiai su tuo susijusi reprezentacija, o tuo metu kiti galimi variantai paprasčiausiai ignoruojami.
Pervertimo dėka galima sužinoti ir kitą variantą, o tai gali būti naudinga mokantis, kaip bendrauti pasaulyje.
Šios trys iliuzijos demonstruoja, kad optinis vaizdo apdorojimas yra glaudžiai susijęs su objekto identifikavimu. Vietoj to, kad žmogus matytų tik krūvą pikselių, protas, kartu su akimis, leidžia išskirti įvairias figūras, nustatyti veidus ir jiems netgi priskirti lytį.
