Bulvarinės naujienos skaitytojams atsibodo, o Lietuvos žiniasklaidai trūksta gilumo ir objektyvumo.
– Kodėl nuspręsta atgaivinti sovietmečiu buvusį itin populiarų savaitraštį „Gimtasis kraštas“ – klausėme jo vyriausiojo redaktoriaus Stasio Jokubaičio.
– Noriu priminti, kad vyresnės kartos skaitytojai dar puikiai prisimena „Gimtąjį kraštą“, kuris buvo redaguojamas žinomo publicisto Algimanto Čekuolio. Tuo metu, keletą metų prieš Sąjūdį, savaitraštis pradėjo kelti labai aktualias problemas, kurios dabar gali pasirodyti juokingos. Pavyzdžiui, buvo rašoma, kad „Tautišką giesmę“ reikėtų paversti Lietuvos himnu, sugrąžinti Gedimino stulpus, Vytį, kaip herbą, ir tikintiesiems grąžinti Vilniaus arkikatedrą baziliką.
Laikraštis tapo labai populiarus ir sumušė visus skaitomumo rekordus. Vienu metu jo tiražas siekė 400 tūkst. egzempliorių. To Lietuvoje nėra pasiekęs nė vienas dienraštis ar savaitraštis.
Aišku, kokybės ir turinio prasme, kaip sakoma, į tą pačią upę du kartus neįbrisi: nesubursime tiek daug skaitytojų, nes laikai jau ne tie. Be to, yra konkurentų, internetas. Tačiau norime atgaivinti skaičiusiųjų žmonių atmintį ir pateisinti jų pasitikėjimą.
– Sakoma, kad Lietuvoje ir taip per daug laikraščių. Juolab kai reikia rungtyniauti su interneto naujienų portalais. Be to, savaitraščio pavadinimas tarsi įpareigoja.
– Tai, kas įvyko, „Gimtajam kraštui“ nebus labai įdomu – apie rašo dauguma. Kelsime klausimą, kodėl taip įvyko. Tokia ir yra savaitraščio koncepcija. Kas įvyko, žino visi, o kodėl – dažniausiai ne.
Neketiname orientuotis į bulvarinę spaudą, kalbėsime rimtu kultūriniu tonu ir nagrinėsime temas, kurios žmonėms iš tiesų yra įdomios. Laikraštis turi rašyti apie tai, apie ką žmonės kalba. Negalime nuo to atitrūkti.
– Kodėl nuspręsta leisti, pavyzdžiui, ne bulvarinį laikraštį. Dauguma sako, kad tai kur kas lengvesnis būdas uždirbti pinigų.
– Manau, Lietuvoje bulvaras jau nėra perspektyvus, šį etapą jau peržengėme. Prisiminkime, kiek bulvarinių leidinių žlugo. Tai žmonėms buvo įdomu tik atgavus nepriklausomybę. Atsiversdavo laikraštį ir aikčiodavo: „Žiūrėk, nuoga moteris“. Regis, žmonės tuo persisotino. Tokia žurnalistika, mano galva, skirta žemesnio intelekto žmonėms, skaityti prie alaus bokalo, laisvalaikiu.
– Kaip vertintumėte Lietuvos žiniasklaidą?
– Pasigendu objektyvumo. Šiuo metu tai galima visai nesunkiai pastebėti. Pavyzdžiui, yra du laikraščiai, jie aprašo Kedžių istoriją: vienas nušviečia tai per Laimos Stankūnaitės prizmę ir iškelia ją vos ne kaip didvyrę, kitas – atvirkščiai. Tai labai akivaizdus angažuotumas. Nežinau, kodėl taip yra. Įtariu, kad daug kas priklauso nuo leidinio savininkų.
Pasigendu ir gilumo. Naujienos kuriamos probėgšmais. Dabar visi skuba, lekia, taigi spaudoje juntamas didžiulis paviršutiniškumas. Kada kompetentingas žmogus tai skaito, kartais būna juokinga. Tokiu būdu mūsų spauda menksta.
– Vis dėlto pasitikėjimas Lietuvos žiniasklaida vis dar didelis. Kaip manote, kodėl?
– Priminsiu, kad po nepriklausomybės atkūrimo pasitikėjimas žiniasklaida varžėsi su pasitikėjimu Bažnyčia. Žiniasklaida buvo pirmajame trejetuke. Dabar rodiklis nukrito, bet liko gana aukštas. Manau, taip yra dėl mūsų netolimos praeities: internetas dar neaprėpė viso kaimo, popierinius laikraščius dalis žmonių vis dar skaito iš inercijos. Jiems nuo tarybinių laikų įteigta, kad spausdintas žodis yra viskas. Jie sako: „Kaip galima netikėti, jei taip parašyta“. O mes juk pažįstame žurnalistikos virtuvę: dažnai ir faktai iškraipomi, ir rašoma tendencingai.
