Baigėsi pratęstoji Seimo rudens sesija. Gera proga įvertinti ilgesnio laikotarpio tendencijas. Gera proga tarti keletą žodžių apie valdančiosios koalicijos ir opozicijos darbą, valdančiųjų santykius su opozicija.
Pastarosios dienos parodė tam tikras tendencijas. Požymių matėme ir anksčiau, bet jų koncentracija aiškiausiai pasimatė tik praėjusios savaitės dienomis, kai buvo sprendžiama daug svarbių klausimų. Mažumos koalicijos veikla pradeda strigti chaose, kurio pagrindinė priežastis, jog pačioje valdančiojoje koalicijoje nėra giluminio suvokimo, kad jai tenka dirbti mažumos Vyriausybės sąlygomis. Kai valdančioji koalicija bando desperatiškai gelbėtis pertraukų Seimo posėdžiuose graibstymu, rodo, kad mažumos koalicija nesugeba tinkamai dirbti, – kaip apskritai mažumos koalicija gali tinkamai dirbti. O tinkamas darbas reikalauja kelių dalykų, kurių tenka vis labiau pasigesti – tai koalicijos lyderių gebėjimo tartis su opozicine dauguma. Visą laiką turime prisiminti, kad dauguma priklauso ne mažumos koalicijai, o opozicinei daugumai, – labai skirtingai, turinčiai skirtingas vertybes ir principus. Be susitarimo bent jau su dalimi opozicijos mažumos koalicija niekada negalės sėkmingai veikti. Taigi mažumos koalicijai sugebėjimo tartis su opozicine dauguma stinga. Stinga ir pagarbos pasiektiems susitarimams bei pagarbos partijoms, kurios neįeina į koaliciją, jų nuomonei ir jų principams. Mažumos koalicijos veiklos sėkmei labiausiai kenkia smulkios intrigos, nedidinančios pasitikėjimo, ir tai, kad pati koalicija neturi aiškių principinių nuostatų ir ilgalaikių tikslų, kuriuos suvokus ir opozicijai būtų lengviau apsispręsti dėl savo laikysenos vieno ar kito principo ar tikslo atžvilgiu.
Tenka apgailestauti, kad net ir pagrindiniai susitarimai tarp valdančiosios koalicijos ir opozicijos yra įstrigę, jų įgyvendinimas dažnai buksuoja chaose ir viešųjų ryšių veiksmuose, ir ši mažumos koalicija, nors mes linkę ją pagirti, lygindami su A. Brazausko vyriausybe, jokiais originaliais proveržiais, be energetikos, nelabai galėtų ir pasigirti. Ir "Mažeikių naftos" pardavimas, ir indėlių grąžinimas yra iš anksčiau ateinantys projektai. Vyriausybę galima tik pagirti, kad ji šių projektų nesugadino. Tuo tarpu tokios svarbios iniciatyvos, kaip susitarimas dėl kovos su korupcija stiprinimo, kaip žinių ekonomikos plėtotė, vystant klasterinius "Saulėtekio slėnio" ir kitus panašius projektus, yra įstrigę begalinėse komisijose ir nustumtos dėl valdančiosios koalicijos ypatingo dėmesio viešiesiems ryšiams, o ne realiems darbams. Vyriausybė nesugebėjo net įkurti specialaus padalinio prie STT, dėl kurio buvo sutarta įvairiuose susitarimuose ir kuris kontroliuotų partijų finansinę veiklą, ir šie rinkimai vyks taip pat neskaidriai, kaip ir ankstesnieji. Korupcija nebus įveikta vien deklaracijomis ir premjero lažybomis. Be kasdieninio premjero įsipareigojimo tikrų permainų kovoje su korupcija nebus. Opozicija nepadarys to darbo, kurį gali ir privalo padaryti valdžios lyderiai ir kurio padaryti opozicija atsakomybės neturi.
Lygiai taip pat Vyriausybė pasimetusi savo mokestinėje politikoje. Rinkdama milžiniškas perteklines pajamas į biudžetą ji žada mažinti mokesčius, o finansų ministras aiškina, kad tam trukdo susitarimas su konservatoriais, nes susitarime pačių socialdemokratų reikalavimu įrašyta frazė, kad abi partijos svarstys galimybę didinti BVP perskirstymą per biudžetą. Kad finansų ministrui nebebūtų galimybių gintis primityvia demagogija, kuri paprasčiausiai įžeidžia mūsų partiją, galiu pasakyti, kad Susitarime numatytą diskusiją minėtu klausimu galime užbaigti labai greitai. Mes nepritarsime jokių mokesčių didinimui. Kaip rodo Lietuvos patirtis, mažinant gyventojų pajamų mokestį iki tam tikros ribos įplaukos į biudžetą didėja, taigi didėja ir perskirstymas. Taigi belieka tik patiems socialdemokratams elgtis sąžiningiau ir apsispręsti, ko realiai jie nori. Ar jie norėtų sparčiau mažinti pajamų mokestį, – ir tam yra galimybių, – ir mes abiem rankomis pritartume tokiam sprendimui.
Nereikia mūsų gąsdinti, tiesa vis tiek paaiškės
Mūsų netenkina ir tai, kad socialdemokratai nevykdo savo įsipareigojimo, duoto Susitarime: spręsti VSD problemas taip, kaip numatyta Seimo komiteto, atlikusio tyrimą, išvadose. Kol kas nematome jokių socialdemokratų pastangų elgtis ryžtingai, įgyvendinant Susitarimą šiuo klausimu. Socdemų neryžtingumas atvedė iki to, kad VSD krizė tampa permanentinė ir kenkia ne tik pačiam VSD, bet ir visai valstybei. Socialdemokratai tampa akivaizdžiausiu senosios ir naujosios nomenklatūros veiklos metodų sujungimo įrankiu. Galiu pasakyti viena – vis tiek bus pasiekta, kad pažymos bus pristatytos į Seimą. Vienintelis dalykas, ką gali pasiekti naujoji nomenklatūra, kad tos pažymos apie aukštų valstybės pareigūnų korupciją ir neskaidrius ryšius Seimą pasiektų tik po savivaldos rinkimų. Ir to tikriausiai pavyks pasiekti. Bet tiesa bus atskleista, ir tie, kurie taip įnirtingai bando išvengti tiesos ir iš Lietuvos žmonių atimti galimybę sužinoti tiesą, vis tiek turės atsakyti.
Socialdemokratai ir valdančioji koalicija šioje situacijoje nesiima jokių veiksmų, kuriais būtų sprendžiama tai, ką spręsti pavedė Konstitucinis teismas. Turiu omenyje įstatymų pataisas, kurios išspręstų koliziją egzistuojančiuose įstatymuose tarp buvimo teisės Seimui reikalauti tokių pažymų ir tariamos VSD teisės tokių pažymų, pažymėtų slaptai, nesuteikti. Noriu priminti, kad KT pastarajame savo išaiškinime dėl parlamentinių tyrimų, dėl slaptos informacijos atskleidimo labai aiškiai yra pasakęs, kad Seimas yra palikęs tokią spragą įstatymuose ir ta spraga turi būti nedelsiant užpildyta. Negali likti dviejų galimybių – Seimui reikalauti ir VSD prieštarauti, neturint kažkokio išrišimo mechanizmo. Pasaulyje yra sukaupta daug patirties šiais klausimais, Seimo informacinės analizės skyrius yra pateikęs visą aprašą, kaip tokios problemos yra sprendžiamos kitose šalyse. Yra labai konkretus Vokietijos pavyzdys, kai atitinkamam komitetui pareikalavus panašaus lygio pažymų iš operatyvinę veiklą vykdančių tarnybų tos tarnybos gali bandyti atsisakyti jas teikti, bet jeigu komitetas balsų dauguma dar sykį pareikalauja, jas yra privaloma pateikti. Toks įstatymas ten galioja pakankamai seniai ir neteko girdėti, kad kokios nors saugumo tarnybos dėl tokio įstatymo galiojimo būtų sugriuvusios. Taigi nereikia gąsdinti mūsų spectarnybų, nereikia gąsdinti mūsų žmonių. Gąsdinimai žmonių, kurie bando išvengti tiesos, yra nepagrįsti, gąsdinimais tik bandoma išvengti atsakomybės.
Prezidento veiksmų negalima interpretuoti kaip paramos ieškantiems tiesos
Gaila, kad šioje situacijoje prezidentas pasielgė taip, kaip aš ir prognozavau: kad VSD vadovo skyrimas gali užtrukti. Apie prezidento neoficialių patarėjų prognozes, kad prezidentas VSD vadovų ieškos labai ilgai, man teko girdėti dar gruodžio mėn. pradžioje, dar Seimui nepriėmus jokių išvadų. Gaila, kad patarėjų patariamas prezidentas veikia taip, kad jo veiksmų niekaip negalima interpretuoti kaip paramos tiems, kurie ieško tiesos. Socialdemokratai, rodydami ypatingą paramą prezidento veiksmams VSD istorijoje, stumia prezidentą į tokią situaciją, kad po kurio laiko galėtų pasakyti, jog Prezidentūra nesusitvarko su VSD prezidentine priežiūra ir todėl VSD reikia padaryti priklausomu nuo Vyriausybės, kaip jie užsimena ir Seimo salėje. Nežinau, ar prezidento patarėjai gerai suvokia, į kokią situaciją jie stato patį prezidentą.
Premjeras turi pripažinti, kad jo pirmtakas klydo
Praėjusios savaitės diskusijoje buvo ir dujų reguliavimo klausimas. Dėl to socialdemokratai ėmėsi grubiai laužyti Seimo statutą. Tikrai niekas neįtikins, kad monopolio nereikia reguliuoti: ar tai būtų elektros, ar dujų, ar dar kokio nors kito. Taip yra pasaulyje ir Europoje. Nereikia maišyti vieningos europinės dujų rinkos su Lietuvos situacija. Kai Lietuva taps vieningos europinės dujų rinkos dalimi, kai bus vamzdžiais su ta rinka sujungta, tada galėsime ir kalbėti apie dujų rinkos reguliavimo mažinimą. Kol to nėra, mes turime aiškiai suprasti, kad monopolistinių dujų tiekėjų nereguliuodami darome didelę ekonominę klaidą, už kurią iki šiol mokėjo ir toliau turėtų mokėti dujų vartotojai. Gaila, kad šiandieninis premjeras Gediminas Kirkilas negali pripažinti buvusio premjero ir partijos pirmininko Algirdo Brazausko klaidos, įrašytos į Lietuvos dujų privatizavimo sutartį, kurioje yra numatyta, kad tam tikrai daliai vartotojų dujų kainos nebus reguliuojamos. Šita sutarties nuostata brangiai kainavo vartotojams, ir kainuotų toliau, jeigu įstatyminiame lygyje nebūtų imtasi tos problemos spręsti. Galbūt galima galvoti, kad dėl tokios nuostatos egzistavimo "Gazpromas" bent kurį laiką lėčiau didino dujų kainas, tačiau šiandien dujos, kurias gauna Lietuva, kainuos tiek pat, kiek kainuoja "Gazpromo" dujos, tiekiamos ir kitoms Europos valstybėms, ypač jeigu suskaičiuotume transportavimo kaštus. Toliau gąsdintis, kad "Gazpromas" gali didinti kainas, nėra labai rimto pagrindo, o nereguliuojama dujų rinka Lietuvoje iš esmės yra reikalinga net ne pačiam "Gazpromui", o "Dujotekanai". Kaip galima spėti iš aprašymo spaudoje, "Gazpromo" pelnai yra reguliuojami pačios sutarties, o pelnai, kuriuos gauna "Dujotekana", iki šiol nebuvo reguliuojami. Todėl būtų sunkiai suprantama, jeigu Lietuvos vyriausybė nekalbėtų, kaip privalo kalbėti – apie monopolio reguliavimo prievolę. Būtų žymiai geriau, jeigu premjeras G. Kirkilas lygiai taip pat pasakytų, kad į Lietuvos dujų privatizavimo sutartį įrašyti punktai apie dujų rinkos nereguliavimą buvo paprasčiausia klaida ir kad ją reikia taisyti. O kokiais būdais, čia jau galima būtų šnekėti. Bet kai kalbama, kad nereguliavimas dujų rinkos yra didelė gėrybė Lietuvai ir dujų vartotojams, su tuo negalima sutikti, nes tai yra absurdas.
Nėra takoskyros tarp tiesos ir teisingumo
Tauta ne vien pensijomis ir dujų kaina gyva. Deja, valstybė gyvena tokiomis sąlygomis, kai valstybės vadovai nesistengia brėžti kokios nors aiškesnės principinės takoskyros tiesos ir teisingumo reikaluose. Šiandieniniame gyvenime yra daug klausimų, su tuo susijusių: tai ir VSD pažymos, ir rezervistų reikalai, ir liustracija, ir okupacijos žalos atlyginimas. Čia, deja, tenka dar kartą su apgailestavimu konstatuoti, kad valstybės vadovų aiškios pozicijos šiais klausimais tikrai nėra ir todėl kyla abejonių, ar valstybės vadovai tikrai yra pasiryžę brėžti principines takoskyras tiesos ir teisingumo reikaluose.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-01-22
Andrius Kubilius yra Tėvynės sąjungos pirmininkas ir Seimo vicepirmininkas
„Balsas.lt“ redakcija rubrikoje „Politikų tribūna“ publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
