Juozas Žilys, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“
1989 metais Pietryčių Lietuvoje prasidėję kryptingai organizuoti veiksmai autonomizuoti dalį Lietuvos teritorijos plėtėsi ir įgijo naujus politinius teisinius pavidalus bei raiškos būdus. Nuo autonominių apylinkių, miestų ir gyvenviečių paskelbimo pereita prie reikalavimo kurti specialaus statuso rajonus, kurie turėjo būti suvienyti į vientisą autonominį darinį – Vilniaus lenkų nacionalinį teritorinį kraštą. Visų pirma akcentuotina tai, kad judėjimo ideologai ir organizatoriai nebepasitenkino atitinkamo masto kultūrinės autonomijos siekiais ir žengė toliau. 1990 ir 1991 metais parengtuose bei įvairiais lygiais svarstytuose Vilniaus krašto statutų projektuose formuluotos iš esmės administracinės politinės autonomijos perspektyvos. Taigi šiose projekcijose regimi naujo teritorinio politinio darinio kontūrai.
Vadinamojo Vilniaus krašto vietinių tarybų deputatų antrojo suvažiavimo pirmojo etapo posėdžiuose, kurie vyko 1990 m. birželio 1 d. Zavišonyse, buvo paskelbta apie lenkų nacionalinio teritorinio savivaldos darinio su specialiu statusu įkūrimą. Kreiptasi į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, TSRS prezidentą ir TSRS Ministrų Tarybos pirmininką prašant pripažinti šį administracinį teritorinį kūrinį. Vilniaus lenkų nacionalinio teritorinio krašto koordinacinė taryba organizavo atitinkamų projektų dėl šio autonominio darinio statuso formulavimo rengimą.1 1990 m. vasarą jau egzistavo keletas projektų variantų, kurių skiriamasis bruožas – santykio su TSRS ir Lietuvos Respublika apibrėžimas. Projektų rengėjai, apibūdinę šį autonominį vienetą kaip lenkų nacionalinę teritorinę apygardą, skelbė, kad ši apygarda yra nacionalinio klausimo, t. y. Lietuvos Respublikos ir TSRS piliečių, lenkų ir kitų tautybių teisių, laisvių ir interesų išsprendimo forma.2 Ignoruojant to meto teisinę ir politinę tikrovę buvo skelbiama, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir TSR Sąjungos įstatymus lenkų nacionalinė teritorinė apygarda yra Lietuvos Respublikos sudėtyje. Teigta, kad šio darinio teisinį statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, kiti teisės aktai ir šis įstatymas. Iš šių dviprasmiškų nuostatų galima spręsti apie autorių laviravimą tarp nesuderinamų politinių teisinių erdvių – atkurto Lietuvos Respublikos suvereniteto ir kitos valstybės – tuo metu dar egzistavusios TSR Sąjungos.
Siūlyta nustatyti, kad nacionalinei teritorinei apygardai priklauso Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, Pabradės miestas, Švenčionių rajono Pabradės ir Magūnų apylinkės, Trakų rajono Paluknio, Senųjų Trakų, Kariotiškių apylinkės, Širvintų rajono Jauniūnų apylinkė. Ši teritorija galėjo būti keičiama tik vietinių Liaudies deputatų tarybų sprendimu, referendumu, gyventojų apklausų būdu. Lenkų nacionalinės teritorinės apygardos administraciniu centru turėjo būti Vilniaus miestas. Viename iš projektų buvo numatoma, kad apygardos piliečiai dalyvauja renkant visų grandžių tarybų deputatus, kitame papildomai apibūdinta, kaip ši teisė įgyvendinama renkant TSRS liaudies deputatus ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatus, kaip apygardai atstovaujama TSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių taryboje.
Anot projektų iniciatorių ir rengėjų, apygardos piliečių lygiateisiškumą, be kitų faktorių, turėjo užtikrinti lietuvių valstybinės kalbos ir jai prilygintos lenkų kalbos, taip pat TSRS oficialiosios rusų kalbos lygiateisiškas vartojimas. Viešajame gyvenime šios trys kalbos galėjo funkcionuoti šalių susitarimu.
Apygardos savivalda apibūdinama kaip savarankiška veikla sprendžiant visus vietos reikalus ir įgyvendinanti gyventojų bei apygardos savivaldos institucijų priimtus sprendimus. Nustatant apygardos valdžios ir valdymo organų galių ribas ir vėl buvo akcentuojama, kad šias ribas turės įtvirtinti TSR Sąjungos, Lietuvos Respublikos įstatymai, taip pat apygardos sudarytos sutartys. Projektuota, kad apygardos savivaldybė gali perleisti kai kurias savo prerogatyvas žemesniosioms savivaldybėms, palaikyti ryšius su užsienio partneriais, jeigu tai neprieštarauja valstybės ir apygardos savivaldos interesams.
Atstovaujamuoju apygardos savivaldos organu turėjo būti lenkų nacionalinės teritorinės apygardos liaudies deputatų taryba, kuri įgyvendino valstybės valdžią pagal Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus įgaliojimus. Pakartojant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas dėl savivaldos teisinio statuso, buvo nustatomos apygardos liaudies deputatų tarybos pagrindinės organizacinės veiklos formos (tarybos sesija, tarybos prezidiumas, nuolatinės komisijos, revizijos komisija), išdėstomi įgaliojimai, kurie priklauso išimtinei apygardos tarybos kompetencijai. Buvo numatoma įsteigti tautinių mažumų atstovų apygardos tarybą, kuri turėjo įgyvendinti tautinių mažumų, gyvenančių apygardos teritorijoje, interesų apsaugą ir gynimą. Tautinėms grupėms turėjo būti užtikrintas proporcinis atstovavimas valdžios ir valdymo institucijose, tautine kalba leidžiama spauda ir informacija, steigiamos ikimokyklinės įstaigos ir tautinės mokyklos, ugdoma tautinė kultūra, tradicijos.
Apibrėžiant apygardos ekonominio, finansinio funkcionavimo pagrindus taip pat buvo atsižvelgiama į Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, išskyrus nuostatą apie tai, kad apygardos ekonominį pagrindą sudaro gamtos ištekliai – žemė, jos gelmės, vanduo, miškai. Nesutarimus tarp Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir apygardos tarybos dėl tarybos priimtų sprendimų teisėtumo, pasak projektų autorių, turėjo spręsti TSR Sąjungos institucijos tais atvejais, kai į jas kreipiamasi.
Ir pagaliau, atskleisdami šio nacionalinio teritorinio darinio steigimo politinę esmę, rengėjai skelbė, kad veikiantys įstatymai turi numatyti tautinių grupių, gyvenančių šios apygardos teritorijoje, teisę savarankiškai spręsti klausimus dėl buvimo TSR Sąjungos ar Lietuvos sudėtyje tuo atveju, kai Lietuvos Respublika (Lietuvos TSR) išstoja iš TSRS. Tokiu atveju tautinės grupės savarankiškai galėjo spręsti savo valstybinio teisinio statuso klausimą.
Taigi apibendrinant šių projektų turinį galima daryti bent keletą išvadų. Projektų rengėjai ignoravo naują politinę teisinę tikrovę, kuri buvo įtvirtinta 1990 m. kovo 11-osios aktuose atkūrus nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. Projektų nuorodos į TSRS teisės aktus, šios valstybės dalyvavimas sprendžiant ginčus tarp Lietuvos ir TSRS, apygardos atstovavimo TSRS valdžios institucijose prielaidos bei kiti aspektai bylojo apie rengėjų negatyvią poziciją dėl Lietuvos tautos apsisprendimo ir jos suverenių teisių visavertiškumo. Projektų analizė rodo, kad autoriai, pripažindami Lietuvai daugelį prerogatyvų teisiškai reguliuoti lenkų nacionalinės teritorinės apygardos statuso klausimus, visa tai siejo su pagrindine sąlyga – Lietuva turėjo išlikti TSRS sudėtyje.
Pažymėtina ir tai, kad visi klausimai dėl tautinių mažumų apsisprendimo galėjo būti sprendžiami referendume, kurio organizavimo ir vykdymo tvarka buvo numatyta nuostatuose.3 Šiame dokumente, panaudojant Lietuvos Respublikos referendumo įstatyme numatytą teisinio reguliavimo konstrukciją, buvo skelbiama, kad referendumas organizuojamas realizuoti Vilniaus krašto (išskyrus Vilniaus miestą) gyventojų apsisprendimo teisę ir konkrečiai – dėl Vilniaus krašto lenkų autonominio vieneto įsteigimo „Lietuvos TSR sudėtyje“. Viena iš referendumo vykdymo sąlygų – stebėtojų, atstovaujančių Jungtinėms Tautoms, TSRS, Lietuvos TSR, Prancūzijos Respublikai, Lenkijos Respublikai, Baltarusijos TSR, dalyvavimas. Referendumui organizuoti ir vykdyti turėjo būti sudarytos Vilniaus krašto, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų apylinkių komisijos. Vilniaus krašto komisiją turėjo formuoti koordinacinė taryba iš jos pačios paskirtų, taip pat tarybų deputatų suvažiavimo pasiūlytų narių. Anot rengėjų, sprendimas dėl Vilniaus krašto lenkų autonominio darinio įsteigimo laikomas priimtu, jeigu už tai balsavo daugiau kaip pusė rinkėjų, kurie įtraukti į rinkėjų sąrašus. Jeigu referendume dalyvauja mažiau negu pusė rinkėjų, laikoma, kad referendumas neįvyko. Vilniaus krašto referendumo komisijos sprendimas dėl referendumo rezultatų galėjo būti apskųstas koordinacinei tarybai, kurios sprendimas būtų galutinis. Referendume priimtas sprendimas dėl Vilniaus krašto autonomijos įsigaliotų nuo tos dienos, kada įvyko referendumas.
Vilniaus krašto vietinių tarybų deputatų antrojo suvažiavimo antrojo etapo posėdžiuose, kurie vyko 1990 m. spalio 6 d. Eišiškėse, svarstyta politinė deklaracija dėl autonominio lenkų Vilniaus krašto įkūrimo4. Šiame dokumente siekta pagrįsti autonominio Vilniaus krašto įkūrimo politines prielaidas. Teigta, kad tokios prielaidos atsirado tada, kai TSRS liaudies deputatų antrasis suvažiavimas 1989 m. gruodžio 24 d. ir Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba pripažino, kad Molotovo ir Ribentropo paktas bei jo slaptieji protokolai buvo neteisėti ir negaliojantys nuo jų pasirašymo momento. Pasiremiant tuo, buvo daroma išvada, kad yra neteisėta ir negaliojanti 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilnių ir Vilniaus kraštą 1939 m. spalio 28–29 dienomis apibūdintas kaip Vilniaus krašto okupacija. Anot deklaracijos rengėjų, šie faktai ir tai, kad 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta Lietuvos Respublika 1938 metų Konstitucijos pagrindu, ir yra tie politiniai teisiniai argumentai, kurie esą įrodo, jog Lietuva neteko savo jurisdikcinių galių Vilniaus krašte, o Vilniaus krašto gyventojai įgijo apsisprendimo teisę. Šių argumentų spekuliatyvumas buvo akivaizdus, nes jie ignoravo tarptautinės teisės principus ir dokumentus, Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybines sutartis5, kuriomis buvo besąlygiškai pripažinta Lietuvos jurisdikcija Pietryčių Lietuvai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir suvereniteto veikimas teritorijoje, kurioje nevaržomai realizuojamos visos Lietuvos valstybės valdžios galios.
Deklaracijoje buvo skelbiama, kad Vilniaus krašto teritoriją sudaro Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, Pabradės miestas, Švenčionių rajono Pabradės ir Magūnų apylinkės. Į Krašto autonomijos teritoriją galėjo būti įtrauktos ir kitos teritorijos, kurių gyventojai tokią valią pareikštų referendumu. Konstatuota, kad krašto teritorija yra neliečiama ir gali būti pakeista tik referendumu. Krašto sostine paskelbta Vilniaus miesto dalis – Naujoji Vilnia. Pranešama, kad autonominis lenkų Vilniaus kraštas kuriamas kaip demokratinė, teisinė valstybė, kuri yra TSRS federacijos subjektas.
Deklaracijos skyriuje „Autonominio lenkų Vilniaus krašto valdžios struktūra“ proklamuojama, kad krašto liaudis yra valstybinės valdžios šaltinis, o liaudies visavaldiškumas tiesiogiai įgyvendinamas TSRS konstitucijos ir krašto konstitucijos pagrindu, taip pat per visų lygių liaudies deputatus. Įstatymų leidimo aukščiausiuoju organu turėjo būti visų lygių liaudies deputatų suvažiavimas, kuris turėjo sudaryti krašto aukščiausiąją tarybą, aukščiausiosios tarybos prezidiumą. Iki šių institucijų sudarymo visus krašto reikalus turėjo spręsti krašto laikinoji taryba. Valdžios ir valdymo organų personalinė sudėtis turėjo atitikti krašto gyventojų tautinės sudėties proporcijas. Krašte turėjo būti užtikrinamas TSRS konstitucijos ir įstatymų, taip pat krašto konstitucijos ir įstatymų veikimas. Skelbiant, kad valstybės valdžią krašte sudaro įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė, nustatoma, kad teisėjus tvirtina krašto aukščiausioji taryba, skirianti krašto prokurorą, kurį tvirtina TSRS generalinis prokuroras. Įtvirtinant tokią preliminarią valdžios institucinę sąrangą buvo pabrėžiama, kad politinių partijų, visuomeninių organizacijų, gyventojų grupių ir atskirų asmenų prievartos veiksmai prieš krašto valstybingumą, jo visuomeninę politinę santvarką, teritorinį vientisumą baudžiami pagal įstatymą.
Krašto pilietybė pripažįstama asmenims, kurie nuolatos gyveno krašto teritorijoje. Visiems piliečiams išlieka ir TSRS pilietybė. Šių piliečių teises ir pareigas turėjo nustatyti TSRS įstatymai, taip pat krašto įstatymas dėl pilietybės.
Deklaracijos skyriuje apie socialinį ekonominį vystymąsi skelbiama, kad žemė, jos gelmės, oro erdvė, vandens ir kiti gamtos ištekliai, ekonominis ir mokslinis techninis potencialas yra krašto liaudies nuosavybė, krašto savarankiškumo materialinis pagrindas. Ir pagaliau nustatoma, kad įsteigus lenkų autonominį Vilniaus kraštą, buvusios Lietuvos TSR valstybinių įmonių, organizacijų ir įstaigų turtas nacionalizuojamas, o visus kitus nuosavybės klausimus turi išspręsti naujoji sąjunginė sutartis. Pagal projektą bankų, finansų, kainų, mokesčių sistemų funkcionavimo taisykles turėjo nustatyti TSR Sąjunga.
Kaip Vilniaus krašto išorės ir vidaus saugumo garantą deklaracijos projekto rengėjai įvardijo TSRS ginkluotųjų pajėgų dislokavimą krašto teritorijoje, taip pat vidaus reikalų ministerijos struktūras, pavaldžias krašto valdžios institucijoms. Piliečiai privalomąją tarnybą turėjo atlikti TSRS kariuomenėje ir krašto vidaus tarnybos daliniuose. Užsienio politiką kraštas galėjo įgyvendinti savarankiškai ir per TSR Sąjungos organus, o kol bus priimtas įstatymas dėl Vilniaus krašto valstybinės simbolikos, naudojami TSRS valstybiniai simboliai.
Apibrėžiant krašto perspektyvinę raidą deklaracijoje pažymima, kad jo santykiai su kitomis „tarybinėmis respublikomis“ bus grindžiami sutartimis, o pati deklaracija yra naujos krašto konstitucijos ir įstatymų pagrindas bei orientyras sudarant sąjunginę sutartį bei tarprespublikinius susitarimus.
Platesnių apibendrinimų dėl šios deklaracijos turinio neverta ir daryti, nes akivaizdu, kad šiuo dokumentu, skirtingai nuo kitų autonomizacijos projektų, buvo išreikšta pačių reakcingiausių politinių jėgų pozicija. Jų tikslas – atskirti Pietryčių Lietuvos teritorijos dalį nuo Lietuvos, sukurti kažką panašaus į kvazivalstybinį darinį, kurio teritorijoje galiotų kitos valstybės konstitucija ir įstatymai. Kitaip tariant, projekto iniciatoriai ir rengėjai konstravo savotišką politinį karinį anklavą. Nėra abejonės, kad susiklosčius palankioms aplinkybėms analogiški anklavai būtų buvę sukurti Latvijoje ir Estijoje.
1990 m. spalio 6 d. Eišiškėse įvykusiuose Vilniaus krašto tarybų deputatų antrojo suvažiavimo antrojo etapo posėdžiuose ši deklaracija nebuvo priimta, nes šiuo klausimu nebuvo pasiekta vieningo susitarimo. Šalčininkų rajono atstovai buvo už Vilniaus krašto statusą „TSRS sudėtyje“, o Vilniaus rajono atstovai, atsižvelgdami į naująsias politines realijas, – už autonomiškumą atkurtoje Lietuvos Respublikoje. Tos pozicijos buvo išreikštos suvažiavimo priimtuose dokumentuose – deklaracijoje, nutarime ir pareiškime.
Nors šiuose aktuose ir nebuvo skelbiama, kad Vilniaus kraštas projektuojamas TSRS sudėtyje, tačiau bendrieji politiniai pagrindai, kuriais remiantis siekta sukurti išskirtinį Vilniaus krašto statusą, buvo iš esmės tapatūs.
Štai deklaracijoje „Dėl lenkų nacionalinio teritorinio krašto Vilniaus krašte su savo statusu Lietuvos sudėtyje paskelbimo“6 buvo konstatuojama, kad Vilniaus krašto buvimo Lietuvos sudėtyje teisiniai pagrindai iš esmės pasikeitė tada, kai TSRS ir Lietuva 1989 metais pripažino neteisėtu ir negaliojančiu 1939 m. sudarytą Molotovo ir Ribentropo paktą ir kai 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba atkūrė Lietuvos valstybę 1938 m. Konstitucijos pagrindu. Skelbiant apie lenkų Vilniaus nacionalinio teritorinio krašto Lietuvos sudėtyje įkūrimą deklaracijoje pažymima, kad tokiu būdu vykdoma Vilniaus krašto daugiatautės liaudies valia, kuri buvo išreikšta 1989–1990 metais paskelbiant lenkų nacionalinėmis teritorijomis Šalčininkų ir Vilniaus rajonų apylinkes, gyvenvietes ir miestus, Vilniaus ir Šalčininkų rajonus, taip pat atsižvelgiant į rinkimų rezultatus 1990 m. vasario 24 d., kai buvo renkami Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai.
Nutarime „Dėl lenkų nacionalinio teritorinio krašto sukūrimo Lietuvos sudėtyje“7 šio darinio teritorijos ribos buvo išplėstos palyginti su numatytomis minėtoje deklaracijoje. Nutarime rašoma, kad į šį kraštą įeina Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, Pabradės miestas, Švenčionių rajono Pabradės ir Magūnų apylinkės, Trakų rajono Paluknio, Senųjų Trakų, Kariotiškių apylinkės, Širvintų rajono Jauniūnų apylinkė. Dokumente taip pat pažymima, kad kol Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba teisiškai pripažins lenkų nacionalinį teritorinį kraštą, koordinacinė taryba įgaliojama dalyvauti sprendžiant visus krašto klausimus.
Suvažiavimo pareiškime8 buvo kreipiamasi į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą ir TSRS Aukščiausiąją Tarybą pripažinti negaliojančia 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį, kuri rėmėsi Molotovo ir Ribentropo paktu ir kurį paneigė TSRS ir Lietuvos aukščiausiosios valdžios institucijos. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai buvo siūloma priimti lenkų Vilniaus nacionalinio teritorinio krašto statutą, o TSRS Aukščiausiajai Tarybai – pripažinti negaliojančiais visus stalininius teisės aktus, kurių pagrindu 1930–1950 metais buvo vykdomos masinės lenkų represijos.
Vilniaus krašto vietinių tarybų deputatų antrojo suvažiavimo trečiojo etapo posėdžiuose, kurie vyko 1991 m. gegužės 22 d. Vilniaus rajone Mostiškėse, buvo priimti radikaliausi sprendimai dėl Vilniaus nacionalinio teritorinio lenkų krašto autonomijos apibrėžimo. Čia buvo patvirtinta raudonos ir baltos spalvų krašto vėliava, himnas. Vėliava turėjo būti iškeliama gegužės 3-iąją (Lenkijos Konstitucijos dieną), gegužės 9-ąją (Pergalės dieną), spalio 6-ąją, t. y. dieną, kai 1990 m. spalio 6 d. Eišiškėse buvo paskelbta apie Vilniaus krašto autonominio darinio įkūrimą, lapkričio 11-ąją (Lenkijos nepriklausomybės dieną). Mostiškėse buvo pritarta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Vilniaus nacionalinio teritorinio lenkų krašto statuto“ projektui, aštriai kritikuoti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinės rekonstrukcijos projektai, numatantys Didžiojo Vilniaus teritorijos apibrėžimą. Buvo planuojama, kad iki 1991 m. lapkričio įvyks dar vienas Vilniaus krašto vietinių tarybų deputatų suvažiavimas, kuriame nelaukiant Lietuvos Respublikos valdžios institucijų sprendimų turėtų būti priimtas savarankiškas nutarimas dėl krašto statuto. Viltasi, kad artimiausiu metu iškils Lietuvos ir Lenkijos teritorijų klausimas, reikštas nepasitenkinimas, kad centras (Maskva – J. Ž.) pernelyg atsargus ir pasyvus kuriamo Vilniaus autonominio krašto atžvilgiu.9
Atsižvelgiant į tai, kad šiuo projektu buvo apibendrintai išreikštos iki tol tvyrojusios idėjos ir viešai deklaruotos pozicijos dėl Vilniaus krašto ateities, reikėtų plačiau atskleisti jo prigimtį ir formuluotų nuostatų turinį tuo labiau, kad juo pagrįsta krašto statuso koncepcija buvo svarstoma ir vėliau kituose viešuosiuose renginiuose.10
Statuto projekto bendrojoje dalyje rašoma apie tai, kad Vilniaus nacionalinis teritorinis lenkų kraštas kuriamas „siekiant patenkinti lenkų ir kitų gyventojų tautinius, kultūrinius, kalbinius ir dvasinius poreikius, likviduoti dirbtinai sukurtas ekonomines, socialines ir kultūrines disproporcijas tarp Vilniaus krašto ir Lietuvos Respublikos, taip pat sustabdyti lenkų ir kitų autochtonų nutautinimo procesą“. Taigi jau pirmajame straipsnyje konstatuojama Vilniaus krašto ir Lietuvos Respublikos atskirtis, kurią esą sąlygojo atitinkamos socialinės priežastys, Vilniaus krašte gyvenančių lenkų ir kitų tautinių mažumų diskriminacija.
Vilniaus krašto įkūrimo prielaidos grindžiamos ne tik vidinėmis priežastimis, tačiau remiamasi ir tarptautine teise, t. y. tarptautinės teisės aktais, kuriuose įtvirtintos tautinių mažumų teisės ir laisvės, taip pat Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu, 1990 m. kovo 11 d. priimtais teisės aktais.
Į Vilniaus kraštą turėjo įeiti Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, Pabradės miestas, Švenčionių rajono Pabradės ir Magūnų apylinkės, Trakų rajono Trakų, Senųjų Trakų, Paluknio, Kariotiškių apylinkės bei Širvintų rajono Jauniūnų apylinkės dalis. Krašto administraciniais teritoriniais vienetais turėjo būti: Naujosios Vilnios, Eišiškių, Nemenčinės, Pabradės, Šalčininkų miestai ir Baltosios Vokės gyvenvietė, taip pat Vaidotų, Maišiagalos, Nemenčinės, Pabradės, Rudaminos, Rukainių, Senųjų Trakų, Šalčininkų, Eišiškių, Jašiūnų gurinos. Vilniaus krašto administraciniu centru numatytas Vilniaus miesto rajonas – Naujoji Vilnia.
Dokumente deklaruojama, kad Krašto valdžia priklauso jo gyventojams, o ją įgyvendina atstovai Vilniaus krašto seime, miestų ir gurinų savivaldybėse, taip pat atitinkami vykdomieji organai. Valdžią gyventojai gali realizuoti ir referendumu, kuris gali būti surengtas Vilniaus krašto seimo, taip pat 20 tūkstančių to krašto žmonių iniciatyva. Gyventojų pagrindinė pareiga – laikytis Vilniaus krašto įstatymų. Oficialia kalba pripažįstama lietuvių kalba, taip pat lenkų kalba, o kitos kalbos – teisiškai saugomos.
Statuto projekto skyriuje „Pilietybė, pagrindinės piliečių teisės ir pareigos“ įtvirtinta nuostata, kad Vilniaus krašto pilietybės klausimus reguliuoja pilietybės įstatymas, tačiau nenurodoma, koks subjektas šį teisės aktą priima. Beje, Lietuvos lenkų sąjungos trečiajame suvažiavime svarstytame projekte įrašyta, kad įstatymą priima Vilniaus krašto seimas. Nustatant, kad Vilniaus krašto pilietis kartu yra ir Lietuvos pilietis, šiems asmenims suteikiama galimybė būti TSRS arba Lenkijos Respublikos piliečiais. Lietuvos lenkų sąjungos projekto variante pavartotas bendresnis terminas ir rašoma, kad Vilniaus krašto pilietis „turi teisę išlaikyti ar atstatyti kitos valstybės pilietybes“. Vadinasi, pilietybės santykių teisinis reguliavimas buvo konstruojamas taip, kad šio krašto žmonių teisinio statuso turinį galėjo lemti net keleriopa – Vilniaus krašto, Lietuvos Respublikos, Lenkijos Respublikos ir TSRS – pilietybė. Akivaizdu, kad tokiomis teisinėmis politinėmis vizijomis buvo ignoruojamas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, kurių pagrindu ir turėjo būti pradėta kurti vieninga Lietuvos tauta kaip teisiškai apibrėžta ir politiškai regima valstybinė politinė bendruomenė.
Beje, autonomininkų formuluojamų pilietybės teisinių santykių nuostatų kontekste reikėtų paminėti ir Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 1990 m. lapkričio 26 d. Aide memoire „Dėl lenkų mažumos poreikių Lietuvos Respublikoje“.11 Dokumentas buvo skiriamas ne tik lenkų kalbos, kultūros, švietimo klausimams, t. y. kultūrinės autonomijos plėtojimo klausimams. Štai Aide memoire pabrėžiama: „Didelė skriauda lenkams buvo 1939 metais pradėtas Lenkijos pilietybės atėmimas prievarta ir prieštaraujant teisei. Reikalaujame, kad nukentėję asmenys ir jų įpėdiniai (palikuonys) galėtų atgauti Lenkijos Respublikos pilietybę kiekvienu atveju, kai to jie pageidauja, įgydami teisę gyventi Lietuvoje, jei patys to nori.“ Ir pagaliau pasakyta: „Prašome, kad būtų toleruojama ir teisiškai pripažinta galimybė turėti dvigubą pilietybę – t. y. Lietuvos ir Lenkijos – lenkams, gyvenantiems Lietuvoje, taip pat teisė jiems laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą.“ Taigi tada Lenkijos Respublika akcentavo, kad pilietybės santykių teisinis reguliavimas turėtų būti rekonstruotas, o Lenkijos okupuotos Pietryčių Lietuvos gyventojams bei jų palikuonims sudarytos prielaidos atkurti politinį ir teisinį ryšį su Lenkijos Respublika.
Nors po šio Aide memoire Lenkijos valstybė viešai ir oficialiai nedeklaravo siekianti Lenkijos pilietybės atkūrimo Vilniaus krašte, tačiau lenko kortos gimtis ir teisinis apibrėžimas byloja apie tai, kad šiuo atžvilgiu pilietybės klausimas potencialiai gali būti keliamas Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių kontekstuose. Dabartinėje politinėje ir teisinėje tikrovėje tai reikštų, kad Lietuva turėtų atsisakyti Lietuvos Respublikoje įtvirtinto principo dėl dvigubos pilietybės nepripažinimo, t. y. koreguoti esmines konstitucines nuostatas, įtvirtinančias Lietuvos valstybės ir asmens santykių politinę teisinę prigimtį.
Grįžtant prie Vilniaus nacionalinio teritorinio lenkų krašto statuso projekto teisinio turinio, reikėtų pastebėti, kad apibūdinant šio krašto piliečių teises ir pareigas, pagrindinis akcentas buvo lenkų kalbos klausimas.
Štai paminėta, kad Vilniaus krašto gyventojai turi teisę turėti universitetą ir kitas aukštąsias mokyklas su lenkų dėstomąja kalba. Negatyvus nusistatymas dėl valstybinės lietuvių kalbos vartojimo šiame krašte išreikštas nuostatomis, kad viešosiose įstaigose lygiagrečiai vartojama lenkų kalba, o „kolektyvams“ nusprendus – ir rusų kalba. Remiantis atitinkamais teisės aktais, tarp jų „Vilniaus krašto instrukcijomis“, lietuvių kalbos vartojimas galėjo būti ribojamas taip pat teismuose, notarinėse kontorose, prokuratūroje, vidaus reikalų, sveikatos apsaugos ir kitose socialinio gyvenimo srityse. Piliečio vardas ir pavardė turėjo būti rašoma lotynišku alfabetu „su jo gimtosios kalbos gramatinėmis normomis ir tarimu“.
Krašto statuto projekto nuostatos siejosi su Aide memoire išdėstytomis pozicijomis. Šio dokumento prioritetinė kryptis buvo lenkų kalbos įtvirtinimas Vilniaus krašte, o ji apibūdinta taip: „Svarbiausias veiksnys yra oficialus lenkų kalbos statusas teritorijose, kuriose kompaktiškai gyvena lenkai. Lenkai tikisi, kad lenkų kalbai bus suteiktas oficialiosios kalbos rangas teritorinėje savivaldoje ir vietinėse valstybės institucijose. /.../ Šis principas turėtų galioti taip pat Vilniaus savivaldybės ir miesto administracijai.“ Aide memoire pasisakyta ir dėl to, kad nurodytose teritorijose „viešųjų institucijų bei vietovių pavadinimai ant lentų ir kelio ženklų turi būti rašomi: šalia lietuvių kalbos – lenkų kalba. Tai negaliotų Vilniaus miestui, kuriame vis dėlto turi būti garantuota laisvė kabinti lenkiškus užrašus ant pastatų, kuriuose yra visuomeninių ir privačių institucijų būstinės.“ Greta to suformuluota oficiali pozicija, kad „lenkai turi turėti garantuotą teisę rašyti savo vardus ir pavardes taip, kaip skamba jų originalas ir išsaugoti lenkišką abėcėlę tiek asmens dokumentuose, tiek ir oficialiojoje korespondencijoje“.
Krašto statuto politiškai kryptinga nuostata formuluota ir dėl imigracijos: nustatoma, kad kitų žmonių atvykimo į Vilniaus krašto teritoriją klausimus reglamentuos Vilniaus krašto „atskiras“ įstatymas.
Pagal projektuotą Vilniaus krašto valdžios konstrukciją aukščiausia valstybinės valdžios institucija turėjo būti Vilniaus krašto seimas, sudarytas iš 75 deputatų, renkamų penkeriems metais. Pagrindiniai jo įgaliojimai buvo: krašto statuto tvirtinimas ir jo keitimas12; rinkimų reikalų teisinis reguliavimas; socialinio ir ekonominio vystymo programos tvirtinimas, biudžeto aprobavimas; nuosavybės santykių, žemės naudojimo, viešojo sektoriaus, finansų sistemos, vietos mokesčių, gamtos išteklių, gamtos apsaugos teisinis reguliavimas; bankų ir jų filialų steigimas; krašto administracinio teritorinio padalinimo klausimų sprendimas. Krašto seimas turėjo nustatyti krašto prokuratūros, teismų ir kitų teisėsaugos institucijų sistemą, rinkti krašto teismų teisėjus, skirti krašto prokurorą, jo pavaduotojus.13
Vilniaus krašto seimas rinko seimo tarybą (prezidiumą), seimo pirmininką (maršalką), pavaduotojus ir seimo sekretorių. Įstatymų leidybos iniciatyva krašto seime buvo suteikiama deputatams, tarybai (prezidiumui), seimo pirmininkui (maršalkai), nuolatinėms komisijoms, Vilniaus krašto valdybai, Vilniaus krašto teismui, prokurorui, taip pat Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Vilniaus krašto seimas, jo taryba (prezidiumas) galėjo kreiptis ir teikti pasiūlymus bei projektus Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, jos Prezidiumui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, TSRS Aukščiausiajai Tarybai ir TSRS ministrų kabinetui, taip pat tarptautinėms organizacijoms tais klausimais, kurie nepriklausė krašto seimo ir tarybos kompetencijai, bet buvo susiję su krašto reikalais.14
Seimo tarybos (prezidiumo) pagrindinės funkcijos buvo užtikrinti seimo darbo organizavimą, įgyvendinti kitus įgaliojimus. Jai vadovavo seimo pirmininkas (maršalka). Šis pareigūnas buvo apibūdinamas kaip aukščiausias Vilniaus krašto pareigūnas ir atstovaujantis jam santykiuose su valstybės institucijomis, visuomeninėmis organizacijomis, taip pat tarptautiniuose ekonominiuose ir kultūros santykiuose. Seimo pirmininkas (maršalka) pagal pareigas turėjo įeiti į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sudėtį ir būti Prezidiumo Pirmininko pavaduotoju.15
Aukščiausia vykdomosios valdžios institucija buvo numatoma Vilniaus krašto valdyba, kurią sudaro valdytojas, jo pavaduotojai, departamentų, skyrių ir kitų padalinių vadovai. Valdytoją turi skirti Vilniaus krašto seimas maršalkos siūlymu. Pagal projektą šis pareigūnas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės narys ir eina vieno iš vicepremjerų pareigas. Valdyba turi įgaliojimus sustabdyti ir Vilniaus krašto seime užprotestuoti vietinių seimelių priimtus aktus, jeigu jie prieštarautų Lietuvos Respublikos ir Vilniaus krašto įstatymams.
Savivaldos institucijos turėjo būti formuojamos Vilniaus krašto administraciniuose teritoriniuose vienetuose – miestuose, gyvenvietėse ir gurinose. Čia renkami seimeliai turėjo veikti pagal Lietuvos Respublikos ir Vilniaus krašto įstatymus: jie galėjo sudaryti atitinkamas valdymo institucijas.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad teismų, prokuratūros institucijų sistema ir jų kompetencija buvo nuosekliai atskleista projekte, kuris buvo svarstomas Mostiškėse, o Lietuvos lenkų suvažiavimo variante šios srities teisinis reguliavimas nenumatytas. Projekte rašoma, kad Vilniaus krašte funkcionuoja krašto teismas, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų teismai. Šių teismų statusą turėjo reguliuoti Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, Vilniaus krašto statutas, Teismų santvarkos įstatymas ir kiti teisės aktai. Teismų teisėjus ir tarėjus rinktų Vilniaus krašto seimas, jie būtų atsakingi prieš seimą, kuris galėjo prieš laiką juos atleisti įstatyme numatytais atvejais. Teismo procesai galėjo vykti lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis. Ūkinius ginčus tarp įmonių, įstaigų ir organizacijų turėjo nagrinėti valstybinis arbitražas.
Pagal projekto autorių sumanymą Vilniaus krašte turėjo būti suformuota savarankiška prokuratūros sistema. Vilniaus krašto prokurorą, jo pavaduotojus turėjo skirti Vilniaus krašto seimas, kuriam šie pareigūnai būtų atsakingi ir atskaitingi. Prokuratūros statusą turėjo nustatyti Lietuvos Respublikos ir Vilniaus krašto įstatymai apie prokuratūrą.
Tiek viename, tiek kitame projekto variantuose buvo skyrius, kuriame konstruojami Vilniaus krašto bendradarbiavimo su Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba ir Vyriausybe pagrindai. Lietuvos Respublikos įgaliotinis Vilniaus kraštui kontroliuotų, kaip laikomasi Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo, Vilniaus krašto statuto, galėtų užprotestuoti Vilniaus krašto ir seimelių aktus, kuriais pažeidžiami Lietuvos Respublikos teisės aktai. Šiam įgaliotiniui buvo numatoma įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Vilniaus krašto seime, taip pat teisė sušaukti Vilniaus krašto seimo neeilinę sesiją.
Autoriai laikėsi nuomonės, kad Lietuvos Respublikos ir Vilniaus krašto kompetencijos, kurios bus numatytos Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme ir Vilniaus krašto statute, neturėtų būti nekintamos – tiek Lietuvos Respublika, tiek Vilniaus kraštas oficialia sutartimi galėtų jas koreguoti. Visi įstatymų ir kitų teisės aktų projektai prieš juos priimant Lietuvos Respublikos institucijose turėjo būti aprobuojami Vilniaus krašto seime ar Krašto valdyboje. Kilusieji ginčai galėjo būti sprendžiami Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme.
Vilniaus krašto seimas, jo taryba (prezidiumas) ir krašto valdyba galėjo sustabdyti Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų teisės aktų veikimą Vilniaus krašte ir pranešti apie tai Lietuvos Respublikos įgaliotiniui Vilniaus krašte. Ši teisinė situacija taip pat turėjo būti nagrinėjama Konstituciniame Teisme.
Apibrėžiant Vilniaus krašto ekonominę sistemą buvo suformuluota nuostata, kad „žemė, gamtos turtai, vidaus vandenys, miškai, gamtos resursai yra išimtinė Vilniaus krašto nuosavybė“. Pripažįstant įvairių nuosavybės formų galimybę, buvo siūloma nustatyti, kad Vilniaus krašte esančių nuosavybės objektų, priklausančių Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniams vienetams, užsienio valstybėms, statusą reguliuoja Lietuvos Respublikos ir Vilniaus krašto įstatymai, taip pat tarptautinės sutartys. Lietuvos Respublikai priklausantis ir Vilniaus krašte esantis nekilnojamasis turtas turėjo būti perduotas Vilniaus kraštui. Biudžetinė sistema turėjo funkcionuoti pagal Lietuvos Respublikos ir Vilniaus krašto įstatymus, kartu numatant Vilniaus kraštui atitinkamas lengvatas, kol bus likviduotas Vilniaus krašto socialinis ekonominis atsilikimas.
*** Vilniaus krašto autonomizacijos planų projektai realiai pradėti įgyvendinti turėjo būti 1991 metų rudenį. Dabar tik bendraisiais bruožais galima prognozuoti, kokia būtų buvusi autonomininkų veiksmų seka ir kokia lemtis būtų tekusi Pietryčių Lietuvai. Tačiau akivaizdu, kad šiuo atveju pagrindiniai veikiantieji subjektai būtų buvę komunistų partijos struktūros ir jų veikėjai, Maskvos politinės galios centrai bei TSRS okupacinių ginkluotųjų pajėgų, dislokuotų Lietuvos teritorijoje, padaliniai bei pavienės grupės.
Tačiau 1991 m. rugpjūčio karinio pučo žlugimas Maskvoje iš esmės pakeitė politinę situaciją, o Lietuvos Respublikoje radosi naujos politinės ir teisinės prielaidos stiprinti atkurtąjį valstybingumą, konstitucinę santvarką ir teisėtvarką visoje Respublikos teritorijoje ir visų pirma Pietryčių Lietuvoje.
Tuo dramatišku laikotarpiu nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijos ėmėsi ryžtingų veiksmų užtikrinti valstybės institucijų ir savivaldybių funkcionavimą. 1991 m. rugpjūčio 19 d. Maskvoje vadinamasis Valstybinis ypatingosios padėties komitetas paskelbė apie nepaprastosios padėties įvedimą TSR Sąjungoje, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė nedelsdama, t. y. rugpjūčio 19 d., pareiškė, kad ji nenutrauks savo veiklos, iki jai jėga nebus atimta galimybė vykdyti suteiktus įgaliojimus. Vyriausybė nustatė, kad tuo atveju, jeigu nebus galima vykdyti savo funkcijų, nustos funkcionuoti ir Respublikos ministerijos, departamentai bei kitos valstybės tarnybos. Buvo numatyta, kad miestų ir rajonų valdybos turės pristabdyti savo veiklą iki „atskiro teisėtos Aukščiausiosios Tarybos ar teisėtos Vyriausybės sprendimo“. Kartu buvo numatyta, kad tokiu atveju galės funkcionuoti tik sveikatos apsaugos įstaigos, maisto pramonės įmonės, energetikos ir kiti gyvybiškai svarbūs objektai.16
Atsižvelgdama į iš atskirų Lietuvos regionų ir išskirtinai iš Pietryčių Lietuvos gaunamas žinias, Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugpjūčio 20 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių veiklos ypatingomis sąlygomis“.17 Šiuo dokumentu nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba dėl agresijos ar kitų prievartos veiksmų negalėtų vykdyti konstitucinių įgaliojimų, savivaldybių organų ir pareigūnų veikla pristabdoma iki atskiro šios Aukščiausiosios Tarybos sprendimo. Konstatuota, kad bendradarbiavimas su vietiniais kolaborantais ar svetimos valstybės struktūromis arba asmenimis, bandančiais perimti ir vykdyti teisėtos Lietuvos Respublikos valdžios ir valdymo organų įgaliojimus, jų sprendimų ir nurodymų vykdymas bus kvalifikuojamas kaip nusikalstama veikla Lietuvai, baudžiama pagal įstatymą.
Vyriausybė savo ruožtu paskelbė, kad ir esamomis aplinkybėmis Lietuvos teritorijoje turi būti vykdomi tik Lietuvos Respublikos įstatymai bei kiti teisės aktai, o TSRS teisinės direktyvos negalioja ir negali būti įgyvendinamos. Pabrėžta, kad „Lietuvos Respublikos valdžios ir valdymo organų pareigūnų, piliečių ir kitų gyventojų savanoriškas bendradarbiavimas su okupacinėmis karinėmis ar kitokiomis su jomis susijusiomis organizacijomis yra veikla, susijusi su valstybės išdavimu, šnipinėjimu, diversija, valstybės paslapties pagarsinimu ir kitais valstybiniais nusikaltimais, ir užtraukia atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamus straipsnius“.18
Žlungant pučistų užmačioms Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nedelsdama pareikalavo, kad TSRS vyriausybė „tuoj pat pradėtų išvesti ir nedelsdama išvestų“ iš Lietuvos Respublikos teritorijos visas įvestas ar sukurtas Sovietų Sąjungos karines represines struktūras: visus KGB organus ir padalinius; visus desantinius ir specialiosios paskirties dalinius; visus SSRS vidaus kariuomenės dalinius“. Priimtame nutarime Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta imtis atitinkamų veiksmų, o prokuratūrai nedelsiant pradėti visų TSRS karinių represinių struktūrų nusikaltimų, padarytų po 1990 m. kovo 11 d., tyrimą.19
Įvertinus tai, kad LKP kaip TSKP padalinys Lietuvoje 1991 m. sausio 13 d. organizavo ir kurstė veiksmus, kuriais buvo siekiama nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, prievarta sunaikinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, suverenų valstybingumą, sugriauti teritorijos vientisumą, o rugpjūčio 19 d. vykdė perversmo organizatorių direktyvas Lietuvoje, Aukščiausioji Taryba uždraudė LKP (TSKP) veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras turėjo spręsti klausimus dėl teisinės atsakomybės asmenų, kurie veikdami LKP (TSKP) struktūrose organizavo ir vykdė veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respubliką ir jos piliečius.20 Kartu su šiais sprendimais Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą, kuriuo nustatė, kad nelegaliai veikiančios Lietuvos Respublikos teritorijoje LKP (TSKP) valdomas turtas neatlygintinai paimamas Lietuvos Respublikos nuosavybėn, o asmenys, atsisakantys ar trukdantys vykdyti įstatymą, turi būti traukiami atsakomybėn.21
Būtina pabrėžti, kad antikonstitucinis Vilniaus krašto autonomininkų judėjimas buvo glaudžiai susijęs su komunistų partijos struktūromis, kurios įgyvendino ir Maskvos politinių centrų direktyvas. Akivaizdžiai bendradarbiauta ir koordinuoti veiksmai su KGB ir TSRS kariniais daliniais, jų vadovybe. Visa tai vėliau buvo atskleista ir įrodyta konkrečiais dokumentais, sukauptais teisminėse bylose, taip pat Aukščiausiosios Tarybos atliktais tyrimais.
1991 m. rugpjūčio 22 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje deputatas Egidijus Jarašiūnas kalbėjo: „Aš norėčiau, kad mes į dienotvarkę įtrauktume paklausimą Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, kadangi grupė deputatų norėtų sužinoti, kokių veiksmų imamasi. Spaudoje buvo pasirodžiusi informacija, kad, sakykim, Šalčininkų rajono savivaldybės pareigūnai buvo sukvietę apylinkių viršaičius, ūkių vadovus ir davė konkrečias instrukcijas, kaip vykdyti agresijos vykdytojų pavedimus. /.../ Tolesnis tokių pareigūnų palikimas tokiose pareigose, aš manau, yra visiškai negalimas, turėtume imtis konkrečių teisinių veiksmų.“22
Tą pačią dieną Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui A. Paulauskui padarius pranešimą apie preliminarų tyrimą dėl Šalčininkų rajono ir Sniečkaus gyvenvietės23 savivaldybių pareigūnų veiksmų pučo metu, taip pat išklausius Aukščiausiosios Tarybos Savivaldybių komisijos pirmininko S. Kropo informaciją apie gautus dokumentus, Aukščiausioji Taryba veikė ryžtingai. Nedelsiant buvo priimtas nutarimas „Dėl Šalčininkų rajono tarybos prezidiumo ir Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietės tarybos prezidiumo antikonstitucinės veiklos“.24 Konstatuota, kad Šalčininkų rajono tarybos prezidiumas, vadovaujamas tarybos pirmininko Č. Visockio, ir Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietės tarybos prezidiumas, vadovaujamas tarybos pirmininko A. Kulakovo, ėmėsi aktyvių veiksmų remti antikonstitucines grupuotes, siekusias įvykdyti antivalstybinį perversmą TSRS, RTFSR, taip pat Lietuvos Respublikoje.
Atsižvelgdama į akivaizdžius faktus, Aukščiausioji Taryba sustabdė Šalčininkų rajono tarybos prezidiumo, jos pirmininko Č. Visockio bei jo pavaduotojo A. Monkevičiaus, Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietės tarybos prezidiumo, jos pirmininko A. Kulakovo bei jo pavaduotojo S. Prochorenkos įgaliojimus iki šių tarybų, jų organų bei pareigūnų veiklos ištyrimo. Vyriausybei pavesta tiesiogiai arba per savo paskirtus atstovus vadovauti Šalčininkų rajono ir Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietės savivaldybių valdymo organams. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, vykdydamas Aukščiausiosios Tarybos direktyvą, sudarė komisiją (E. Petrovas – komisijos pirmininkas, S. Kropas – komisijos pirmininko pavaduotojas, nariai – J. Dringelis, A. Eigirdas, J. Jurgelis, A. Lapėnas, A. Maceikianecas, A. Žalys), kuri turėjo ištirti savivaldybių institucijų ir konkrečių pareigūnų elgesį karinio pučo metu.25 Prezidiumas, atsižvelgdamas į vis didėjančius informacijos srautus apie nusikalstamą kai kurių savivaldybių darbuotojų elgesį pučo metu ir prieš tai, nustatė, kad turėtų būti tiriama situacija ne tik Šalčininkuose ir Sniečkuje, bet ir kitų Lietuvos savivaldybių teritorijose ir išskirtinai – Vilniaus rajone.
1991 m. rugsėjo 4 d. vykusiuose Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose visapusiškai įvertinta politinė situacija Pietryčių Lietuvoje, komunistinių partinių struktūrų ir savivaldybių pareigūnų ardomoji veikla pučo metu ir prieš tai. Plačiai diskutuota apie šio regiono ateitį ir Lietuvos valstybės priedermes normalizuoti padėtį, užtikrinti Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo veikimą visoje Respublikos teritorijoje.26 Pagrindinis klausimas buvo tas, kokiu būdu reaguoti į atvirai priešišką veiklą Lietuvos valstybės ir jos konstitucinės santvarkos atžvilgiu.
Pranešimus dėl politinės aplinkos Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose padarė Savivaldybių komisijos pirmininkas S. Kropas ir minėtosios Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sudarytos komisijos pirmininkas E. Petrovas.
Nors parlamentiniuose debatuose būta įvairių nuomonių dėl šių rajonų savivaldybių tarybų tolesnės veiklos prielaidų, tačiau vyravo pozicija, kad šios tarybos turi būti nedelsiant paleistos ir tam tikram laikui nustatytas tiesioginis valdymas atitinkamose teritorijose. Apie tai byloja posėdžių stenogramų fragmentai.
Deputatas Z. Balcevičius perskaitė Aukščiausiosios Tarybos Lenkų frakcijos pareiškimą: „/.../ Lenkų frakcija kreipiasi į Aukščiausiąją Tarybą, prašydama nepriimti skubotų sprendimų. Mes taip pat kreipėmės į Vilniaus bei Šalčininkų rajonų deputatus nedelsiant įvertinti savo tarybų veiklą ir padaryti atitinkamas išvadas.“27
Deputatas V. Povilionis: „Kadangi tarybos jau yra parodžiusios, šitos tarybos per ilgą laiką savo visa veikla pritardamos daugeliui tokių antivalstybinių akcijų, ruošdamos, rengdamos ir jose dalyvaudamos, aš manau, kad tikrai būtina sustabdyti šiuo metu šių tarybų veiklą.“28
Deputatas A. Sakalas siūlė atidėti minėtų savivaldybių tarybų paleidimo klausimo svarstymą bent savaitei ir suteikti galimybę Vilniaus ir Šalčininkų taryboms pačioms spręsti ir įvertinti situaciją.
Deputatas R. Ozolas kalbėjo: „Aš stebiuosi mūsų kolegomis deputatais iš Lenkų frakcijos. Juk jeigu žiūrėsime konstruktyviai, tai, ką, gerbiamieji, siūlot arba manot siūlą kaip gerą dalyką, mano supratimu, visų pirma ne tokį pareiškimą, kokį jūs šiandien padarėte, turėtumėte padaryti, o kreipimąsi į tą visų lygių Rytų Lietuvos deputatų suvažiavimą, į tą koordinacinę tarybą, kuri yra priėmusi antivalstybinių nutarimų. Pakviesti juos savo kreipimesi atšaukti, savo valia panaikinti tai, kas yra nekonstitucinga Lietuvos Respublikoje, – aš suprasčiau. Bet kol šito nėra ir kalbos vėl krypsta lygiai taip pat, kaip jos prasidėjo nuo pat koordinacinės tarybos sukūrimo, t. y. į labai ryžtingą ir radikalų konfrontavimą su Lietuvos Respublikos jurisdikcija ir į problemų pakeitimą pseudoproblemomis, aš nemanau, kad galėtume mes taip draugiškai kalbėtis /.../. Tai, kas yra visiškai ne tik teisėta, bet ir būtina šiandien padaryti iš mūsų pusės, aš siūlau deputatų balsų dauguma padaryti.“29
Deputatas D. Morkūnas buvo įsitikinęs, kad visų pirma reikėtų sustabdyti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybų prezidiumų bei vadovų veiklą, o tarybų – neliesti. Atlikus dar visapusiškesnį tyrimą – priimti galutinius sprendimus.30
Lukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis, oponuodamas D. Morkūno samprotavimams ir vertindamas Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių pareigūnų ir veikėjų veiklą, sakė: „Aš norėčiau, negaliu to praleisti, tokios terminologijos kaip kovos su kažkuo nugalėtojai arba sužeistas žvėris. Man atrodo, tai ne tokie yra mūsų santykiai net su tais šitų rajonų savivaldybių viršininkais, kurie mums labai daug kiaulysčių darė ir labai dažnai buvo nesąžiningi, ir laužė įstatymus ir savo pažadus. Tokia kova, iš jų pusės buvo kova, iš mūsų pusės kaip tik buvo toks ramus atleidinėjimas ir tikėjimas, kad žmonės kada nors supras. Na, matėme, kad į tą pusę evoliucija nevyko, ir pasitaikius progai, kai atrodė, kad mes galime būti sunaikinti, jie nebuvo mūsų pusėje, ėjo priešingai. /.../ Man atrodo, kad šiuo metu tai, kas yra pasiūlyta, yra tokia atseikėta priemonė. /.../ Aš tikiuosi, kad su pozityviai ir konstruktyviai nusiteikusia lenkų visuomene ir tuose rajonuose mes rasim bendrą kalbą.“31
Deputatas S. Šaltenis: „/.../ mes neturim duoti šanso atsistoti ant kojų partinei nomenklatūrai, kuri buvo. /.../ O kad galbūt pasirodys kai kurie iš jų įmerkę uodegas tuo metu, kai mums čia buvo, kabojo mūsų Lietuvos valstybės likimas ant plauko, kažkas peilį varo į nugarą, – kalbėkim gi tiesiai. Mes šitų dalykų negalim toliau toleruoti, turim dabar tą dalyką ištirti. Siūlau balsuoti.“32
Deputatas Č. Juršėnas buvo linkęs „atsargiai ir ramiau, ir šalčiau“ vertinti situaciją ir teisine prasme preciziškai formuluoti dokumento turinį.33
Deputatas J. Beinortas: „Mes tiesiog turim taip priimti, kaip čia yra. Man regis, kad mes turėtumėm savęs paklausti, ko klausė šitie visi Eišiškių, Mostiškių susirinkimo organizatoriai? Tiktai TSKP CK sekretoriaus O. Šenino. Kas yra O. Šeninas? Jam yra iškelta byla už valstybės išdavimą. /.../ Aš sakau ryžtingai: palaikykime šitą nutarimą ir įpareigokime ir mūsų prokuratūros organus, ir Vyriausybę, kad operatyviai pradėtų tirti plačiu mastu šitą dalyką, o Vyriausybė perimtų visą vadovavimą vietose.“34
Aukščiausiosios Tarybos sprendimas buvo toks: 1. Paleisti Šalčininkų rajono, Vilniaus rajono ir Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietės tarybas. 2. Atleisti iš pareigų Šalčininkų rajono tarybos pirmininką Č. Visockį bei jo pavaduotoją A. Monkevičių, Vilniaus rajono tarybos pirmininką A. Brodavskį ir jo pavaduotoją V. Kirkievičių, Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietės tarybos primininką A. Kulakovą bei jo pavaduotoją S. Prochorenką.35
Aukščiausioji Taryba, siekdama patikslinti kai kuriuos su trijų tarybų paleidimu susijusius klausimus, 1991 m. rugsėjo 12 d. priėmė nutarimą „Dėl tiesioginio valdymo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietėje“.36 Nutarimo teisinis pagrindas buvo Vietos savivaldos pagrindų įstatymas ir 1990 m. gruodžio 27 d. įstatymas „Dėl administracinių teritorinių vienetų tiesioginio valdymo“. Pagal nutarimą Vilniaus ir Šalčininkų rajonų teritorijose šešiems mėnesiams, o Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietės teritorijoje – vieneriems metams įvestas tiesioginis valdymas. Iš einamų pareigų buvo atleisti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų valdytojai, valdytojų pavaduotojai bei valdybų sekretoriai, taip pat Sniečkaus gyvenvietės viršaitis ir jo pavaduotojai.
Tiesioginio valdymo laikotarpiui šiose teritorijose buvo sustabdytas savivaldos įstatymų galiojimas. Tiesa, ši teisinė direktyva nebuvo taikoma Vilniaus ir Šalčininkų rajonų žemesniosios pakopos savivaldybių tarybų pagal Vietos savivaldos pagrindų ir kitus įstatymus atliekamai veiklai.
Vyriausybė nedelsdama privalėjo skirti šioms teritorijoms savo įgaliotinius tiesioginio valdymo funkcijoms įgyvendinti.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimu nauji rinkimai į Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybas buvo paskirti 1992 m. lapkričio 22 d., o tiesioginis valdymas turėjo tęstis iki tol, kol naujai išrinktos savivaldybių tarybos sudarys juose atitinkamas valdymo institucijas.37 Generalinei prokuratūrai ir Komisijai Šalčininkų rajono ir Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietės, taip pat kai kurių kitų savivaldybių tarybų, jų organų bei pareigūnų antikonstitucinei veiklai ištirti buvo pavesta informuoti Aukščiausiąją Tarybą apie kitų žemesniosios pakopos savivaldybių tarybų iki tol neatšauktų neteisėtų sprendimų panaikinimą. Pakeitus Sniečkaus gyvenvietės pavadinimą ir pavadinus ją Visagino gyvenviete, rinkimai į šios savivaldybės tarybą buvo paskirti 1993 m. vasario 14 d. Tiesioginis valdymas čia tęsėsi iki naujų valdymo organų suformavimo.38
Apibendrinant būtų galima konstatuoti, kad agresyvūs Pietryčių Lietuvos autonomizacijos planai anuomet liko neįgyvendinti. Žlugus karinio perversmo kėslams, o vėliau nustojus egzistuoti Tarybų Sąjungai, susiklostė visiškai nauja politinė aplinka ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijos Federacijoje, kur taip pat buvo pradėtos demokratinės reformos. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės ir kitų valstybės institucijų pastangomis Pietryčių Lietuvoje buvo stiprinama teisėtvarka ir konstitucinė rimtis. Greta visų kitų veiksmų buvo siekiama visapusiškesnio dialogo su lenkų, taip pat kitomis Lietuvos tautinėmis bendrijomis sprendžiant aktualius švietimo, kultūros, socialinės raidos klausimus ir remiantis visų Lietuvos Respublikos piliečių konstitucinio lygiateisiškumo pagrindais ir politine demokratija.
