REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Man patinka dailininkų dirbtuvės. Tokios vienišių irštvos, kur nepasiekia rūpestingos žmonų rankos. Ten jie būna patys savimi. Ten metų metais laikas kuria ypatingą scenografiją iš pamėgtų daiktų, parodose ir kataloguose matytų kūrinių, niekada nejudinamų voratinklių ir dulkių patinos.

REKLAMA
REKLAMA

Valentino Antanavičiaus dirbtuvė Bokšto gatvėje - ne išimtis. Ilga kaip karstas, aukšta kaip bažnyčia, užgriozdinta rėmais, porėmiais ir paveikslais. Ant sienų - seni asambliažai: tragiškoji „Kareivio motina“, etnografinė „Vienakė baltais rūbais“. Baltoji nuotaka, prieš penketą metų matyta Radvilų rūmuose, šiandien jau nugulta dulkių, baltas linas su lengvais nėrinių debesėliais šiek tiek papilkėjęs.

REKLAMA

Dailininkas įsikuria įprastoje vietoje - ant nedidelio minkštasuolio po spygliuotų lino brauktuvų kryžiumi. Ant minkštasuolio vietoj pagalvės - medinė pliauska be žievės.

- Viešpatėliau, o ta pliauska kam?

- Ant jos kažkaip galvai patogiau. Pastebėjau, kad kai minkšta - nelabai gerai.

- Nenoriu ieškoti perkeltinių prasmių, bet, regis, visas jūsų kūrybinis gyvenimas praėjo „ant pliauskos“...

- Tikrai nebuvau patogus sistemai, jos paglostytas ar geidžiamas parodose. Priimdavo nebent portretus, nes ten - jokios ideologijos.

REKLAMA
REKLAMA

- Portretuodavote tik garsius žmones. Antanas Gudaitis, Oskaras Milašius, Justinas Mikutis, Jonas Mikelinskas, Juozas Aputis...

- Renkuosi tik tuos, kuriuos gerai pažįstu - per kūrybą, asmeniškai. Ką ypač gerbiu, su kuo bičiuliaujuosi. Man svarbu ne šiaip panašumą išgauti, o kad būtų panašesnis už originalą.

- Jau beveik 10 metų, kai netekote žmonos. Ir - nė vieno jos portreto?

- Tik aktas. Bet kol buvo gyva, neleido jo eksponuoti. Parodžiau prieš penketą metų Radvilų rūmuose, per jubiliejinę... Jį pastebėjo ir išgyrė Juozas Aputis. Net vienoje savo novelėje paminėjo: „...tu, kadaise taip jautriai nutapęs per skausmus iš gyvenimo dabar jau išėjusią savo Reginą...“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Praėjo vos penkeri metai po parodos Radvilų rūmuose, o dabar ir vėl jubiliejinė – „Titanike“...

- Susikaupė daug naujų darbų, o ir iš senų buvo keletas niekada nerodytų. Kita vertus, „Titanikas“ mums, seniems dailininkams, noriai atveria duris. Ačiū Dievui, dabar jau turime ir jį, ir Nacionalinę galeriją. Nebesame ŠMC atstumtieji. Nes tie rūmai neįsileido net Juozo Mikėno šimtmetinės parodos. Net Kazio Morkūno neįsileido! Pastarasis didžiausius savo kartonus „Saulės mūšio“ vitražams turėjo eksponuoti mažutėje „Akademijos“ galerijoje. Vieno kūrinio viršus rėmė lubas, o apatinė dalis patiesta ant grindų...

REKLAMA

- Kaip manote, kodėl Kultūros ministerija, nors ministrai keičia vienas kitą, taip atkakliai remia tą lukašenkišką ŠMC politiką, kai jau du dešimtmečiai niekas nesikeičia - tas pats vadas, tie patys „telika“, taip pat tuščios ekspozicijų salės?

- Kodėl, nežinau, bet girdėjau, kad tokią veiklą jau kritikuoja ir buvę šalininkai, net ilgamečiai aršiausi gynėjai. Aš pats ten seniai nebeinu, nes žinau, ką rasiu.

- „Titanike“ daug naujų kūrinių iš etnografinių artefaktų. Vis dar jų randate?

- Ir randu, ir turiu iš seniau, kai su Čiurlionio menų gimnazijos mokiniais vykdavome į vasaros praktikas, etnografines ekspedicijas. Geri buvo laikai. Visame dailės skyriuje - nė vieno partinio. Ciplijauskas, Gibavičius, Talmantas, Steponavičius, Žilytė, Ambraziūnas, Kisarauskas... Vienos kartos bendraminčiai, idealistai. Visiškas pasitikėjimas vienam kitu. Rinkome iš kapinių trūnijančius senus dievukus, kryžius. Dar pavyko aptikti net kelis Svirskio šedevrus...

REKLAMA

Dabar kai ką atsivežu iš kelionių. Maroke po palme pastebėjau susivėlusią šluotą kažkokio vaisiaus plaušų. Parsivežiau, pritaikiau. Lenkijoje iš upės ištraukiau įmirkusį, pajuodusį ąžuolo lentgalį. Kietas kaip titnagas. Ir tas rado savo vietą asambliaže.

- Parodoje daug apdegusio medžio fragmentų...

- Atsirinkau iš sudegusios gryčios netoli Šakių. Viena lentos pusė sveika, kita - blizga lyg antracitas. Dirbtinai nei tokios spalvos, nei faktūros niekaip neišgausi. Arba seni kaimiški audeklai, kur audinio raštai vietomis išsitrynę iki apmatų. Arba skuduriniai grindų patiesalai. Prie jų lipte limpa visi kiti seni dalykai: medinės kultuvės, suirę pinti krepšiai, verpstės, ratų stebulės, verpimo ratelių fragmentai... Saulės, lietaus, šalčio, ugnies paliesti daiktai - nepakartojami. Ir ypač brangūs - nes savi. Juolab šiais globalizacijos ir plastmasės laikais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Šiandien jau nebedėstote nei Čiurlionio menų gimnazijoje, nei Dailės akademijoje. Kaip leidžiate laiką?

- Palaikau ryšį su senais draugais, kasdien einu pietauti į akademijos valgyklą. Kai kuriasi - kuriu. Kol turiu galimybę - keliauju. Nes visą jaunystę ir dalį brandos amžiaus prasėdėjau už geležinės uždangos. Aplankiau Tailandą, Vietnamą, Laosą, Kambodžą. Į pastarąją verta buvo nukeliauti vien dėl didingų Ankoros ansamblių. Kai Europa įvardijo septynis pasaulio stebuklus, apie Ankorą dar niekas nieko nežinojo... Bet labiausiai tuose kraštuose žavėjo žmonės. Siaubingas skurdas neatima iš jų gyvenimo džiaugsmo. Iš ryto nežino, ar turės saują ryžių pietums, bet - laimingi, sukasi kaip išmano. O mes nuo sovietinių laikų įpratę: valdžia turi duoti! Mus, menininkus, kažkas turi remti! Susiklostė tokia amžinų išlaikytinių psichologija.

REKLAMA

- Turite teisę taip kalbėti, nes niekada nebuvote valdžios lesinamas iš rankos. Kaip jaučiatės šiandien?

- Kūryboje - sentimentalėju ir estetiškėju. Vis rečiau imuosi teptuko, vis dažniau - senų daiktų, išsaugojusių laiko dvasią. Juk ir poetai nekuria naujų žodžių, o dėlioja eiles iš senų, padėvėtų...

P.S. Ant mano rašomojo stalo - pasiskolinta Juozo Apučio novelių knyga „Vieškelyje džipai“. Jos tituliniame puslapyje dedikacija: „Valentinui Antanavičiui, menininkui, žmogui, kurio gyvenimas, laikysena ir kūryba man visada buvo ramstis. Autorius Juozas A.“

Audronė Jablonskienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų