Henrikas Daktaras knygoje „Išlikt žmogumi“ išsamiai dėsto, kaip jis krimtęsis ne dėl gresiančio ilgo įkalinimo, o dėl draugų išdavystės.
Šturmas Užliedžiuose
1986 metais, dar prieš suimant Kauno „daktarų“ gaujos narius, buvo surinkta labai daug jų nusikalstamos veiklos įrodymų. Dar iki sulaikymo buvo gautos sankcijos juos suimti, o tai tuomet būdavo gana retai.
Netrukus buvo suimtas ir pats H. Daktaras. Šiai operacijai kriminalistai kruopščiai ruošėsi. Jo namas Kauno priemeistyje Užliedžiuose buvo stebimas visą naktį, o paryčiui – šturmuojamas. Henytės suėmimo operacijoje, be milicininkų, pirmąsyk dalyvavo ir kariuomenė.
„1986-ųjų rugsėjo 9 dieną laimingas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Tą naktį labai blogai miegojau, varčiausi lovoje ir negalėjau užmigti. Kažkur mano smegenyse vidinis balsas kuždėjo: „Bėk, Hėnyte, bėk kuo toliau nuo artėjančios nelaimės. Bėk!”, – netikėtų svečių vizitą prisimena H. Daktaras. – Apie 5 valandą ryto kieme sucypė mašinos stabdžiai ir šio garso išmestas iš lovos, tuoj pat atsidūriau prie lango. Reginys manęs nenudžiugino, nes pamačiau pilną kiemą taip nekenčiamų „mentų“, kurie skubėdami jau supo namą“.
Slapta sulaikymo operacija
Kai pareigūnai kartu su kariškiais įsiveržė į namą, iš miego atsibudęs H. Daktaras įsispyrė į šlepetes ir bandė šokti per langą. Sulaikytas jis pasakojo sapnavęs kunigą tuo metu įtakingo Vidaus reikalų ministerijos darbuotojo Alvydo Sadecko veidu.
„Vos tik Ramutė pravėrė duris, į kambarį, nublokšdami prie sienos mano mylimą žmoną, įsiveržė Kauno rajono kriminalinio skyriaus viršininkas Krasauskas ir jo vadovas Rutkauskas. Paskui juos į kambarį sugužėjo kokia dešimtis nusususių pavaldinių, kurie greitai pasiskirstė po visus kampus. Krasauskas iškart puolė mane, griebdamas už sprando. Bandžiau priešintis, bet kiek atvėsęs, suvokiau, kad jėga jų pusėje, ir atkišau jiems rankas, ant kurių greitai spragtelėjo antrankių užraktai“, – prisiminė H. Daktaras.
Tą pačią dieną buvo sulaikyta ir daugiau „daktarų“ gaujos narių, atlikta 20 kratų. Konfiskuotos prekės buvo vežamos sunkvežimiais, vėliau daug daiktų ištampė vietiniai milicininkai.
Nors šiose operacijose dalyvavo keli šimtai teisėsaugininkų, jos buvo įslaptintos. Apie rengiamus suėmimus nebuvo pranešta net tuometiniam Kauno vidaus reikalų valdybos viršininkui Juozui Grybauskui.
Kelionė į Vilnių
Po dviejų parų Henytė buvo pergabentas į Vilnių. „Per pirmą susitikimą jis man išrėžė: „Ne vienas mane bandė sodinti“. Bet praėjus pusmečiui, mes vėl susitikome, tada aš jį pats asmeniškai jau vežiau į Vilnių. Po to mes labai daug valandų praleidome ir kalbėdavomės gyvenimiškomis temomis“, – praėjus daugeliui metų, šiandien prisimena milicijos operatyvininkams vadovavęs A. Sadeckas.
Anot pašnekovo, tais metais dažnas jauno amžiaus kaunietis mėgdavo prisistatinėti esąs iš „daktarų“ aplinkos. „Jaunimas, išėjęs iš restoranų, naktimis šokinėdavo ant mašinų, – sakė Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos įkūrėjas. – Tačiau tik surinkę visą informaciją suvokėme, kas tie tikrieji „daktarai“, o kas šiaip dėjosi jais. Kaskart būtina įtartinus veikėjus išgryninti, suvesti į tam tikrą branduolį, ir galiausiai paaiškėja tikrieji organizacijos atstovai“.
„Kankinausi tris paras nežinomybėje, dėl ko buvau atvežtas į Vilnių, kai netikėtai pasirodęs Sadeckas atnešė man pasirašyti sankciją, kad esu suimamas ir iki teismo dienos būsiu kalinamas. Sankcija skelbė, kad esu sulaikomas už vagystę iš garažo. Dėl to paties suėmė ir mano draugą Antaną Nemanį. Bet nieko iš manęs nepešę Sadeckas ir tardytojai susinervinę pasitraukė“, – teigė Henytė.
Naktys KGB rūsiuose
Praėjus beveik dviem savaitėms, Henytė buvo pervežtas į kitą kalėjimą. „Sustojome šalia didelio pastato, kur mus pasitiko stambus pagyvenęs vyras, vilkintis nematyta uniforma. Ant jo kelnių buvo mėlynos juostelės. Įvestas į pastato vidų, supratau, kad mane atvežė į saugumą, nes iš daugelio pasakojimų žinojau, kaip ir kas atrodo šiame pastate. Mongolas jau buvo sėdėjęs saugume ir daug ką man yra pasakojęs“, – taip savo pažintį su griežtai saugomo KGB kalėjimo kamera savo knygoje „Išlikt žmogumi“ pradėjo Henytė.
Gaujos idėjinis vadas A. Nemanis savo bendrininkus buvo išmokęs, kad sulaikius svarbiausia nieko nepasakoti tris paras – tada milicininkai dėl įkalčių stokos bus priversti išleisti.
Iš pradžių „daktarų“ grupuotės vyrai neigė visus kaltinimus, tačiau po trijų dienų daugelis palūžo. Labiausiai sutrikęs A. Nemanis pirmasis tardytojams išpasakojo apie gaujos įvykdytus nusikaltimus. Viktoras Česonis, pravarde Sonia, irgi buvo vienas pirmųjų parodymus davusių „slabadinių“. Tuomet šią bylą tyrę kriminalistai juokėsi, kad prakalbinti buvusį studentą nebuvo sunku – užteko kelis kartus jį pavaišinti cepelinais, ir jis viską smulkiai išklojo. Vėliau vaizdo įrašai buvo parodyti kitiems suimtiesiems, tie taip pat prakalbo. Iš septynių šios grupuotės narių iki galo tylėjo tik Henytė, Rimvidas Žilinskas, pravarde Taisonas, ir Vidmantas Siaurusevičius, geriau pažįstamas kaip Siauras.
„Netrukus apie tai, kur mane laiko, per kalėjimo „paštą“ sužinojo ne tik Ramutė, bet ir draugai, tad netrukus prie kameros lango sulaukiau Turisto ir Guzo (Vidmanto Gudzinsko, šiuo metu įtariamo prisidėjus prie rezonansinių nusikaltimų, - red. past.), – rašė Henytė, – Labai arti prieiti jie negalėjo, nes prie pat lango buvo ištempti plonyčiai, vos matomi, signalizacijos laidai, kuriuos tik palietus, įsijungtų sirenos. Turistui ir Guzui paaiškinau, kodėl mane tardo ir ko saugumiečiai iš manęs nori. Kai jie sužinojo, kad mane tardo dėl Alytuje įvykusios lapių vagystės ir tai, kad V. Česonis prisipažino, tuoj pat ėmėsi veiksmų, kad jų irgi nekištų į šią bylą. Galiausiai savo pasiekė. Guzas išvyko į Izraelį, kiek vėliau – ilgai gyveno Olandijoje. Taip abu mano draugai išsisuko nuo šios bylos ir liko laisvėje. Saugumo rūsiuose, priešingai, nei Lukiškių kalėjime, tvyrojo spengianti tyla. Visi koridoriai specialiai iškloti storais kilimais, kurie slopina vaikščiojančių „mentų“ žingsnius“, – rašė H. Daktaras.
Teismas skyrė griežtas bausmes
1986 metų gruodžio 13 dieną atvažiavo ministerijos darbuotojai ir išvežė H. Daktarą į VRM rūmus. Pasirodęs A. Sadeckas atnešė vaizdajuostę su sėbrų išpažintimis, parodė viską atkakliai neigusiam Henytei. Labiausiai jį sukrėtė ne gresiantis įkalinimas, o tai, kad tarp draugų atsirado išdavikų.
„Tai, ką pamačiau ekrane, mane išmušė iš pusiausvyros, suspaudė širdį, bet tuoj pat susitvardžiau ir, lyg niekur nieko, žiūrėjau į ekraną, kuriame mano vaikystės draugai Mūrininkas (Valdas Vaišnoras), Limpukas (Remigijus Arvydas Vaičiūnas, prieš keletą metų jaunosios kartos banditų apšaudytas nuosavo namo kieme Domeikavoje, pernai Belgijoje buvęs patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl automobilių vagysčių, - red. past.), Česonis, Ganusia duoda „mentams“ prieš mane parodymus. Stovėjau ir žiūrėjau į ekraną. Niekaip negalėjau suvokti, kas atsitiko? Kodėl mano draugai taip pasielgė? Kaip jie po viso to žiūrės man į akis?“, – savo memuaruose „Išlikt žmogumi“ svarstė Henytė.
1987 metų spalio 19 dieną, per Henytės dukters Živilės gimtadienį, Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas paskelbė nuosprendžius. Teismas H. Daktarą nuteisė kalėti 8 metus, Ganusią – 10 su puse metų, A. Nemanį – 10 metų, Haltą – 9, Limpuką – 9, Siaurą – 8, Taisoną – 7 metus.
Nuteistieji buvo išskirstyti po atskiras kolonijas, kai kurie – išgabenti už Lietuvos ribų.
KITAME „AKISTATOS“ NUMERYJE (PASIRODYSIANČIAME BIRŽELIO 12 d.) SKAITYKITE
Kameroje su Siauru
Komandiruotė į Novosibirską
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (4)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (5)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (6)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (7)
