viktoras česonis

Henrikas Daktaras knygoje „Išlikt žmogumi“ išsamiai dėsto, kaip jis krimtęsis ne dėl gresiančio ilgo įkalinimo, o dėl draugų išdavystės. Šturmas Užliedžiuose 1986 metais, dar prieš suimant Kauno „daktarų“ gaujos narius, buvo surinkta labai daug jų nusikalstamos veiklos įrodymų. Dar iki sulaikymo buvo gautos sankcijos juos suimti, o tai tuomet būdavo gana retai. Netrukus buvo suimtas ir pats H. Daktaras. Šiai operacijai kriminalistai kruopščiai ruošėsi.

Pernai teisingumo ministerija gavo ir išnagrinėjo 88 mūsų tautiečių, nuteistų užsienio valstybėse, prašymus dėl perkėlimo į Lietuvą atlikti likusios bausmės. Iš jų 67 buvo grąžinti į Lietuvą. Daugiausia parsigabenta iš Vokietijos. Mes, lietuviai, dažnai įsižeidžiame, kai kitų šalių meno žmonės savo kūriniuose neigiamus herojus kildina iš Lietuvos.

Henrikas Daktaras savo autobiografinėje knygoje „Išlikt žmogumi“ atvirai rašė apie žiaurias muštynes prie „Inkaro“, kurios vėliau vėl jam „pelnė“ antrąjį teistumą. Tas saldus žodis „laisvė“ „Perskaitęs, jog išeinu į laisvę, negalėjau patikėti savo akimis, – prisimena H. Daktaras. – Atsisveikinęs su savo kameros draugais, vatinėmis kojomis žengiau pro duris. Kelias iki laisvės vartų pasidarė labai ilgas ir kankinantis.