REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kristina Juškytė viena iš Lietuvos Raudonojo Kryžiaus „Šiltų apsilankymų“ programos savanorių. Jų tikslas – mažinti senų žmonių vienišumą. Maždaug kas trečias Lietuvoje gyvenantis vyresnis nei 65 metų žmogus gyvena vienas ir neturi su kuo net pasikalbėti. Seneliams itin svarbus bendravimas, šiltas žodis, išklausymas, todėl savanoriai tampa naujais jų draugais.

Kristina Juškytė viena iš Lietuvos Raudonojo Kryžiaus „Šiltų apsilankymų“ programos savanorių. Jų tikslas – mažinti senų žmonių vienišumą. Maždaug kas trečias Lietuvoje gyvenantis vyresnis nei 65 metų žmogus gyvena vienas ir neturi su kuo net pasikalbėti. Seneliams itin svarbus bendravimas, šiltas žodis, išklausymas, todėl savanoriai tampa naujais jų draugais.

REKLAMA

Savanoriauti Kristina pradėjo ganėtinai seniai: ji ilgą laiką savanoriavo vaikų stovyklose, tačiau po kurio laiko norėjosi kitokios patirties. Naują savanoriavimo kryptį moteriai padėjo išsirinkti pokalbis su savo močiute.

„Man labiausiai užstrigo, kai prieš dvejus metus buvau pas savo močiutę Klaipėdoj ir ji pasakė, kad senelio brolis – dėdė kunigas – šiuo metu yra senelių namuose ir jam yra labai liūdna. Tas žodis „liūdna“ man labai perėjo ir aš grįžau namo, susiradau tuos senelių namus ir parašiau jiems laišką. Paklausiau, kokiu tiksliai adresu gyvena mano dėdė.

REKLAMA
REKLAMA

Parašiau dėdei laišką, kaip tik buvo jo gimtadienis. Nusiunčiau mažą siuntinuką ir galvojau bent taip pralinksminsiu. Taip po truputį po truputį ir viskas kažkaip susidėjo, kad pamatau gatvėse vienišus senelius ir norisi prieiti, bet nežinau, ką pasakyti. Susiradau organizaciją (Lietuvos Raudonojo Kryžiaus – aut. pastaba), užsipildžiau anketą ir prisijungiau prie jų“, – apie tai, kas paskatino rinktis savanorystę pasakoja Kristina.

REKLAMA

Bijojo, kad jos neprisimins

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus asociacija vykdydama programą „Šilti apsilankymai“ stengiasi, kad tiek savanoriui, tiek lankomam senjorui, būtų sudaromos palankios sąlygos bendrauti: stengiamasi parinkti panašius pomėgius turinčius žmones, taip pat atsižvelgiama į gyvenamųjų vietų atstumą.

Kristinai buvo pasiūlytą lankyti 88-erių močiutę gyvenančią Antakalnio mikrorajone. Ji buvo matematikos mokytoja. 10 metų ji dirbo Akmenės rajone, o po to grįžo gyventi į Vilnių, nes čia paskyrė dirbti jos vyrą. Kurį laiką ji pati dar dirbo mokytoja, o vėliau tapo studentų bendrabučio budėtoja.

REKLAMA
REKLAMA

Pasak socialinės darbuotojos, vaikų ji neturėjo, o vyras jau miręs. Tačiau turi dukterėčią, kuri retkarčiais ją aplanko bei sutvarko visas sąskaitas už butą. Taip pat pas močiutę lankosi sveikatos priežiūros darbuotojas, kurios ruošia maistą, padeda nusiprausti, o tam, kad būtų patenkinti socialiniai močiutės poreikiai – ją lanko Kristina.

Pirmasis jų susitikimas įvyko praeitų metų gruodžio 11 dieną. Moters lankoma močiutė serga Alzheimerio liga, todėl Kristinai buvo baisu, kad pirmojo trumpo susitikimo gali ir neužtekti, ir močiutė vėliau neįsileis jos į savo namus. Tačiau ši baimė nepasiteisino.

„Pirmas susitikimas buvo su socialine darbuotoja. Susitarėm laiką, kad nesitrukdyčiau nei aš, nei darbuotoja, tad atvažiavau per pietus penkiolikai minučių, o vėliau pasakiau, kad atvažiuosiu vakare. Kai buvau per pietus aš prašiau darbuotojos, kad pasakytų močiutei, jog aš tikrai ateisiu, kad ji atkreiptų dėmesį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Atėjus vakare močiutė pasakė „o, čia jūs“. Kai ji taip pasakė, aš apsiraminau, nes labai bijojau, ar ji mane įsileis, ar ji atpažins, kad čia aš, nes aš buvau tik penkiolika minučių“, – pirmąjį susitikimą prisimena Kristina.

Stulbinantys sutapimai

Iš socialinės darbuotojos moteris žinojo, kad jos lankoma močiutė, kaip ir ji pati, yra baigusi matematikos studijas, todėl Kristinai atrodė šiek tiek keistas močiutės pomėgis spręsti įvairius kryžiažodžius. Močiutė labai mėgsta pasakoti apie savo tėviškę – Žagarę, miestą esantį netoli Latvijos pasienio.

„Ji turi tokią storą knygą apie Žagarę ir visada parodo, kokia sunki knyga. Ji pradėjo man pasakoti, kad nuo Žagarės iki Jelgavos – 50 km, o nuo Žagarės iki Rygos – 100 km. Ji pradėjo kalbėti apie turgų ir prisiminiau, kaip aš maža būdama vaikštau su savo močiute tam turguj, nes kita mano močiutė gyvena Rygoje.

REKLAMA

Močiutė, pas kurią lankausi, realiai, sugalvoja ir pakalba latviškai. Kadangi aš maža būdavau Rygoj, tai man artima visai kalba. Kitas dalykas – jos mergautinė pavardė, kaip mano prosenelės, bet čia labai dažna pavardė. Čia irgi vienas toksai iš sutapimų“, – apie sutapimus su lankoma močiute pasakoja Raudonojo Kryžiaus savanorė Kristina.

Tačiau didžiausias netikėtumas moterį ištiko tuomet, kai ji sužinojo, kad jos lankoma močiutė 10 metų yra dirbusi Papilės miestelio mokykloje matematikos mokytoja. Pati Kristina toje mokykloje mokėsi visus 12 metų.

„Močiutė pasakojo apie Žagarę, apie Vilnių, vėl apie Akmenės rajoną ir aš jos paklausiau, kur tiksliai dirbo: pačioje Akmenėje ar jos rajone . Ji atsakė, kad Papilėj. Man buvo visiškas netikėtumas, nes aš 12 metų mokiausi Papilės mokykloje. Aš nesupratau, kaip taip galima, sutikti žmones, kurie turi tiek daug bendrų dalykų. Jaučiausi tokia pakylėta, kad mes ne tik matematiką baigusios, ne tik pavardė turi bendrų sąsajų, mes abi kovo mėnesį gimusios, bet Papilė jau buvo toks dalykas wow“, – labiausiai ją nustebinusiu dalyku dalinasi savanorė.

REKLAMA

Pamokanti draugystė

Kristinos lankoma močiutė serga Alzheimerio liga, tad dažnai ji neatsimena visko, ką yra pasakojusi, todėl dažnai jos pasakojamos istorijos nuolat kartojasi ir persipina tarpusavyje. Ji mėgsta kalbėti apie tuos laikus, kai pati dar buvo vaikas bei daug kalba apie savo gimtąją Žagarę.

„Ji pasiima Žagarės knygą ir mes ją vartom. Kartais dar pati nustembu, kad šito dar nemačiau ir šito dar nežinau. Kartais save pagaudavau, kad aš neprisimenu visų dalykų. Pavyzdžiui, man pasakydavo pavardę žmonių, kuriems priklausė dvaras, o aš neatsimindavau, nors, atrodo, ką tik pasakojo. Dabar aš jau išmokau. Jau žinau, kad ten stovi Naryškino dvaras. Realiai, aš mokausi iš jos. Yra frazių, kurias aš perėmiau iš jos. Kartais save pagaunu, kad močiutė taip sako.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kažkada ji pagavo save, kad susimaišė. Pasakojo, kad kai vyrą pakvietė grįžti dirbti į Vilnių, su juo išvažiavo ir juos sesuo. Tuomet ji nutilo, sako: „pala pala, jeigu išvažiavo mano vyras, tai turėjau ir aš važiuot“, – su šypsena kalba Kristina.

Antrojo susitikimo metu moteris močiutei atnešė parodyti atvirukus, kuriuos ji gauna iš susirašinėjimo draugų visame pasaulyje, tačiau kadangi jai 88-eri, jos akys greitai pavargo ir ji nebegalėjo į juos žiūrėti. Kitą kartą mergina atsinešė dėlionę.

„Iš pradžių ji nesuprato. Aš jai padėjau dėlioti. Kai aš pradėjau ją dėlioti močiutė sako: „O, čia tas tinka, o čia tas tinka“. Kai baigėm dėlioti. Pagalvojau, kad gal jai neįdomu ir aš pradėjau ją nurinkinėti. Kai aš ją nurinkinėjau ji pradėjo dėti ją atgal. Supratau, kad jai visai įdomu.

REKLAMA

Dažniausiai mes tiesiog kalbam, bet aš jau įpratau ir spręsti kryžiažodžius. Namuose ji turi daugybę enciklopedijų tomų. Tad būna, kad sprendžiant kryžiažodžius, ji pasiima enciklopediją, varto, žiūri, o galiausiai pasako, kad eičiau aš pasižiūrėt. Taip ir sprendžiam kryžiažodžius“, – apie laisvalaikį su močiute pasakoja savanorė.

Yra tam, kad išklausytų

Pati įsimintiniausia močiutės pasakota istorija buvo apie karą ir žydų šaudymą. Tuo metu močiutė buvo dar vaikas, todėl tie prisiminimai ypač baugūs – močiutės akyse galima pastebėti išgąstį ir sumišimą, kai ji pasakoja apie tuos baisius įvykius. Kristina pasakoja, kad tokiomis akimirkomis ji tiesiog leidžia močiutei išsikalbėti ir atsikratyti tais prisiminimais.

REKLAMA

„Man labiausiai įsiminė istorija apie žydų šaudymą. Aš tuomet tiesiog sėdėjau ir nežinojau, ką sakyti. Ji pasakojo, kad ėjo į dvaro mokyklą ir ji žinojo, kad kažkas vyksta, tačiau nesuprato kas. Eidama į mokyklą ji išgirdo šūvius, po jų parbėgo namo. Po to jai kiti žmonės pasakojo, kad žydus surinko, pasakė jiems, kad veža į darbą. Po to liepė jiems nusivilkti geresnius rūbus. Šauna ir jie krenta, šauna ir jie krenta“, – labiausiai įsiminusiu pasakojimu dalinasi moteris.

Kristina pasakoja, kad ši veikla jai leidžia pajusti, kad ji iš tikrųjų daro kažką gero. Ji leidžia močiutei išsikalbėti, pajausti žmogišką ryšį ir mažina jos vienatvę.

„Visą laiką, kai gali kažkam padėti, atrodo, kad ir pats esi geresnis. Norisi, kad ne tik kiti pasakytų, kad tu kažką gero padarei, bet žinoti, kad tu iš tikrųjų kažką gero darai tiems žmonėms. Kad ir tos istorijos, kurias močiutė man pasakoja, tą patį per tą patį. Na ir kas man iš to? Bet kai matai, kad jai palengvėjo, tai kažkaip smagu, kad gali kažkam gera daryti. Galbūt dar ir ta viltis yra, kad kažkas senatvėje ir man taip padės. Gal tai savanaudiška, bet...“, – savanorystės priežastis vardija moteris.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų