"Microsoft" personalas 1978-aisiais. Bilas Geitsas sėdi pirmas iš kairės. Wikimedia Commons archyvo nuotr.Vertingiausių prekės ženklų penketuke tarp devynioliktojo amžiaus pabaigą menančių kompanijų – “Coca-cola”, IBM ir “General Electric” yra įsiterpęs vienas “jaunuolis”, kurio istorija prasideda tik 1975-aisiais. Nenuostabu, nes tai – programinės įrangos milžinė “Microsoft”.
Pradžia
1975-ųjų pradžioje Harvardo universiteto studentui Bilui Geitsui į rankas pakliuvo Popular Electronics žurnalo numeris, kuriame buvo pristatomas naujai sukurtas Altair 8800. Neilgai trukus jaunuolis jau kalbėjosi telefonu su šio kompiuterio kūrėjais – MITS kompanija – ir siūlė šiems platinti savo sukurtą BASIC programavimo kalbos interpretatorių skirtą Altair sistemai. Kompanijos vadovai sutiko peržiūrėti šios programos demonstracinę versiją per susitikimą, kurio data buvo paskirta už dviejų mėnesių.
Vienintelė problema buvo ta, kad Bilas Geitsas dar nebuvo sukūręs tos programos. Maža to, jis dar net nebuvo iš arti matęs pačios Altair sistemos! Tačiau aštuonios savaitės pasirodė pakankamai ilgas laiko tarpas, padedamas partnerio Polo Aleno Geitsas suspėjo sukurti veikiančią interpretatoriaus versiją, kuri demonstracijos metu patiko MITS atstovams ir kompanija sutiko platinti ją Altair BASIC pavadinimu.
Bilas Geitsas metė studijas Harvarde ir persikėlė į Abuquerkque, kur buvo įsikūrę MITS. Čia balandžio 4 d. ir buvo įkurta kompanija, išaugusi į programinės įrangos milžiną. Tiesa, pats pavadinimas “Microsoft” – atsirado kiek vėliau – pirmą kartą jį Geitsas laiške Alenui paminėjo tų pačių metų lapkričio pabaigoje, o po metų šiuo vardu buvo pervadinta visa kompanija. Jau 1978-aisiais kompanija atidarė pirmą atstovybę užsienyje – Japonijoje.
1979-aisiai kompanija iš Albuquerque persikėlė į Vašingtono valstiją, Bellevue miestą. Čia prie “Microsoft” prisijungė dar vienas svarbus asmuo – Styvas Balmeris, kursi vėliau pakeitė Bilą Geitsą kompanijos vadovo poste. 1980-aisiais “Microsoft” pristatė savo pirmąją operacinę sistemą. Tai buvo Unix sistemos variantas, kurį “Microsoft” pavadino “Xenix”. Neilgai trukus “Xenix” tapo populiariausia Unix sistema pagal kompiuterių, į kuriuos ji buvo įdiegta, skaičių. Tačiau neilgai trukus “Microsoft” prarado susidomėjimą Unix sistemomis ir pasitraukė iš šios rinkos, parduodama “Xenix” sistemą “Santa Cruz Operations” kompanijai.
Tuo tarpu “Microsoft” dėmesys nukrypo į kitą operacinę sistemą, atnešusią kompanijai tikrąją sėkmę. Tai – DOS (”Disk Operating System”). 1981-aisias IBM suteikė “Microsoft” galimybę sukurti operacinę sistemą jos planuojamam išleisti asmeniniam kompiuteriui IBM PC. Ši buvo pavadinta PC-DOS. Kai kiti kompiuterių gamintojai sugebėjo nukopijuoti IBM PC ir rinka užplūdo šių kompanijų gaminiai, agresyvaus marketingo dėka “Microsoft” sugebėjo iš mažos įmonėlės tapti viena svarbiausių programinės įrangos gamintojų namų kompiuterių rinkoje.
OS/2 era
1985-aisiais “Microsoft” pasirašė sutartį su IBM dėl naujos operacinės sistemos, vėliau gavusios “OS/2″ vardą, bendro kūrimo. Nors pirmoji 1987-ųjų pabaigoje viešai išleista sistemos versija veikė tik tekstiniu rėžimu, tačiau turėjo plačias vaizdo išvesties, klaviatūros ir pelės bibliotekas, kurios leido programuotojams kurti programas naudojant tik OS komandas ir nesikreipiant į aparatūrinę įrangą tiesiogiai, o tai buvo visiškai nauja tuometinėje OS rinkoje. Po metų buvo pristatyta grafinė OS/2 aplinka – “Presentation manager”, kuri beveik nesiskyrė nuo Windows 2.1.
OS/2 sparčia išpopuliarėjo, netrukus buvo pradėta vadinti “ateities operacine sistema”. 1990-aisias Stevas Ballmeris netgi pavadino ją “Windows Plus”, taip tarsi pripažindamas OS/2 viršenybę prieš “Windows”. Deja, netrukus IBM ir Microsoft bendradarbiavimas nutrūko. Tam buvo keletas priežasčių. Pirmiausiai išsiskyrė kompanijų vizijos. Microsoft teikė pirmenybę techninės įrangos atvirumui, tuo tarpu IBM siekė pririšti vartotojus prie savo kuriamų gaminių, todėl nenorėjo, kad operacinė sistema dirbtų su kitų gamintojų technika – spausdintuvais ir pan. Prasidėjo ir nesutarimai tarp abiejų kompanijų programuotojų. IBM programuotojai skundėsi, kad Microsoft kolegų rašomą kodą sunku skaityti, jam trūksta komentarų, tuo tarpu Microsoft kolegas peikė dėl pernelyg išpūsto kodo – IBM darbuotojams buvo mokama už parašytų kodo eilučių skaičių taigi natūralu, kad šie stengėsi jų padaryti kuo daugiau. Galiausiai, IBM dėl įsipareigojimų klientams buvo priversta dėmesį sutelkti į kiek pasenusius Intel 80286 šeimos procesorius, o tokia sistema negalėjo pasinaudoti naujesnių ir paprasčiau valdomų Intel 80386 procesorių privalumais.
Windows era
Pirmąją “Windows” versiją Microsoft išleido 1985-aisiais, dar prieš pradėdama bendradarbiavimą su IBM kuriant OS/2. Iš pradžių tai tebuvo tiesiog vaizdinė aplinka populiariai MS-DOS operacinei sistemai. Net ir dirbdama prie OS/2 projekto kompanija nenustojo tobulinti savo produkto, taigi kai partnerystė su IBM ėmė braškėti, Microsoft galėjo greitai pasiūlyti rinkai savo analogą. 1990-aisiai rinkai buvo pristatyta Windows 3.0 versija su modernia grafine vartotojo sąsaja ir gebėjimu išnaudoti 80386 šeimos procesorių privalomu, kuri iš karto tapo dideliu hitu – vien per pirmas dvi savaites buvo parduota daugiau kaip 100 tūkst. jos kopijų. Windows netrukus ėmė kompanijai nešti daugiau pinigų nei apkartusi partnerystė su IBM, tad šią buvo galima nutraukti. Taip Microsoft ir padarė 1991-aisiais visą dėmesį sutelkusi į Windows vystymą.
Windows 3.0 sėkmę prieš OS/2 lėmė keletas dalykų – pirmiausiai strategija platinti ją kartu su naujais kompiuteriais. Microsoft šią pamoką išmoko dar platindama MS-DOS sistemą. Taigi Windows vartotojai gaudavo jau pirkdami kompiuterį ir nesuko galvos dėl jos kainos, tuo tarpu OS/2 buvo gana brangi ir įsigyjama tik kaip atskiras produktas. Nemažą įtaką turėjo ir geras Windows suderinamumas su daugelio gamintojų technika, kai OS/2 nuolat iškildavo problemų su ne IBM gamintais įrenginiais. Netrukus Windows tapo populiariausia asmeninių kompiuterių operacine sistema. Daugeliui programinės įrangos gamintojų tai buvo didžiulis siurprizas, ypač tiems, kurie orientavosi tik į “ateities sistemą” OS/2.
Biuro programos
Dar vienu Windows sėkmės pamatiniu akmeniu tapo Microsoft jau kurį laiką tobulintos biuro programos. Pirmąją iš jų – tekstų redaktorių “Word” – kompanija pradėjo tobulinti dar 1983-aisiais, Xenix platformoje. Dirbdama su OS/2 projektu Microsoft sukūrė “Microsoft Works” – integruotą programą, kuri turėjo tiek tekstų redaktoriaus, tiek skaičiuoklės, tiek duomenų bazės valdymo funkcionalumą. Pirmosios šios programos versijos buvo skirtos Apple kompiuteriams ir pasirodė 1986-aisiais. 1989-aisiais buvo pristatyta pirmoji dabar populiariausio raštinės programų paketo “Microsoft Office” versija. Kitaip nei “Works”, “Office” buvo sudaryta iš atskirų specializuotų programų – į ją įėjo “Word” tekstų redaktorius, “Excel” skaičiuoklė ir kitos kasdieniam darbui reikalingos programos. Netrukus “Office” tapo populiariausiu biuro programų paketu, lengvai aplenkdamas konkurentus “WordPerfect” ir “Lotus 1-2-3″.
Dominavimas
1993-aisiais Windows tapo plačiausiai naudojama grafinę sąsają turinčia operacine sistema pasaulyje. Tais pačiais metais “Forbes” žurnalas išrinko Microsoft inovatyviausia metų kompanija, o penkis metus trukęs teisminis procesas su “Apple” dėl patentų pažeidimų baigėsi Microsoft pergale, pasirodė sėkmingos Windows for Workgroups 3.11 ir Windows NT 3.1 operacinės sistemos bei Microsoft “Encarta” pirmoji kompiuterinė enciklopedija. Kompanijai viskas klojosi tiesiog puikiai.
1995-aisiais Microsoft pristatė “Windows 95″ operacinę sistemą su visiškai nauja vartotojo sąsaja, novatorišku “Start mygtuku”, bet… be naršykės. Interneto išpopuliarėjimas užklupo Microsoft netikėtai ir ji dar neturėjo sukūrusi savo naršyklės, todėl jiems teko kreiptis į nedidelę “Spyglass” kompaniją, iš kurios Microsoft įsigijo platinti naršyklę, pervadintą Internet Explorer. Dėl jos vėliau įsiplieskė teisinis ginčas, nes pagal sutarties sąlygas Microsoft turėjo mokėti “Spyglass” tam tikrą sumą nuo kiekvienos parduotos naršyklės kopijos, tuo tarpu Microsoft nusprendė ją nemokamai dalinti kartu su savo operacine sistema ir atsisakė už tas kopijas mokėti. Peštynės su konkurentais interneto naršyklių rinkoje vertos atskiro straipsnio, čia tik paminėsiu, kad Microsoft pavyko užimti dominuojančią padėtį ir šioje rinkoje, o prie šios sėkmės tikrai prisidėjo tai, kad “Internet Explorer” buvo automatiškai įdiegta kiekvienoje “Windows” kopijoje.
“Windows 95″ rinkoje buvo tikras hitas – per porą metų nuo išleidimo ši operacinė sistema tapo pačia populiariausia pasaulyje. Iki šios sistemos išleidimo jau vien IBM kuriama OS/2 sistema dar galėjo varžytis su “Windows 3.x” šeimos sistemomis, ir pavyzdžiui Vokietijoje neretai buvo įdiegta į naujus kompiuterius, bet “Windows 95″ pasirodė neįkandamas varžovas. IBM pavyko išlaikyti suderinamumą su Windows 3.x programomis, bet nusprendė neaukoti laiko ir resursų atkartojant nuolat besikeičiantį Win32 API.
1998-aisiais Microsoft pristatė “Windows 98″ sistemą, kuri palaikė daugiau techninių įrenginių, gebėjo dirbti su didesniais kietaisiais diskais, geriau dirbo su USB įrenginiais. Grafinė vartotojo sąsaja iš esmės nepakito, tačiau buvo šiek tiek padailinta ir mielesnė akiai. Iš esmės ši sistema siūlė tai, ko vartotojams trūko populiariojoje “Windows 95″, be to buvo gerokai stabilesnė, todėl daugelis vartotojų netruko ją pamėgti. Tačiau tuo pačiu Microsoft priėmė kontraversišką sprendimą savo naršyklę integruoti į operacinę sistemą, o tai išprovokavo teisminį procesą, kuriame Microsoft buvo apkaltinta neteisėtu naudojimusi dominuojančia padėtimi.
Jungtinės Valstijos prieš Microsoft
1998-ųjų gegužę JAV Teisingumo departamentas ir 20-ies valstijų atstovai teismui pateikė rinkinį civilinių ieškinių, nukreiptų prieš Microsoft. Buvo tvirtinama, kad Microsoft piktnaudžiavo savo monopoline pozicija Intel asmeninių kompiuterių rinkoje pardavinėdama savo operacinę sistemą ir interneto naršyklę. Pagrindiniu ieškiniu buvo siekiama išsiaiškinti ar Microsoft turėjo teisę integruoti savo “Internet Explorer” naršyklę į “Windows” operacinę sistemą – šiuo būdu Microsoft naršyklę automatiškai turėdavo kiekvienas Windows vartotojas, tuo tarpu konkurentų produktus – “Netscape Navigator”, “Opera” – tekdavo siųstis lėtu interneto ryšiu arba pirkti kaip atskirą produktą. Be to Microsoft buvo kaltinama taip pakeitusi operacinės sistemos struktūrą, kad ji būtų palankesnė “Internet Explorer”, nei kitoms naršyklėms.
Microsoft gynėsi, kad “Internet Explorer” ir “Windows” sujungimas buvo inovacijų ir konkuravimo pasekmė, kad abu gaminiai dabar iš esmė tapo vienu produktu, o “Windows” vartotojai gali naudotis “Internet Explorer” teikiamais privalumais nemokamai. Tuo tarpu kita ginčo pusė tvirtino, kad “Internet Explorer” išliko atskiru produktu, nes turėjo atskirą versiją “MacOS” sistemai ir kad nebuvo būtinybės susieti jį su “Windows”. Be buvo teigiama, kad “Internet Explorer” iš tiesų nėra nemokamas, o jo kūrimo ir reklamavimo kaštai yra įtraukiami į “Windows” kainą, kuri šiaip galėtų būti mažesnė.
Teismo metu Microsoft buvo keletą kartų pagauta klastojant įkalčius – video juostas, demonstruojančias kaip Windows veikia pašalinus “Internet Explorer” ir iliustruojančias procesą, kaip vartotojas internetu parsisiunčia ir įdiegia kitą naršyklę – “Netscape Navigator”. 1999-ųjų lapkritį bylai vadovaujantis teisėjas išdėstė savo sužinotus faktus – jo nuomone Microsoft dominavimas Intel tipo asmeninių kompiuterių rinkoje sukūrė monopolinę situacija, ir Microsoft ėmėsi veiksmų žlugdyti tai monopolijai grasinančius konkurentus – “Apple”, “Java”, “Netscape”, “Lotus Notes”, “Real Networks”, “Linux” ir kitus.
2000-ųjų balandį buvo paskelbtas nuosprendis kuriuo Microsoft buvo pripažinta sukūrusi monopolį ir pažeidusi antimonopolinius įstatymus. Šiai situacijai išspręsti buvo nurodyta Microsoft padalinti į dvi dalis – vieną, kuri užsiimtų operacinės sistemos kūrimu ir kitą, kuri kurtų programas, tarp jų ir naršyklę. Šis sprendimas buvo apskųstas apeliaciniam teismui ir galiausiai buvo pasiektas susitarimas, kuris leido Microsoft išlikti vientisai, tačiau ši turėjo paviešinti detales apie Windows API sąsaja visiems programų kūrėjams bei paskirti trijų žmonių tarybą, kur prižiūrės, kaip laikomasi šio nutarimo.
Plėtra
Nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio Microsoft ėmė plėsti savo dėmesį į kitas rinkas. 1995-aisiais pradėjo veikti interneto tarnyba “Microsoft Network”, kuri pamažu tapo namais daugeliui Microsoft interneto paslaugų. Be to Microsoft ėmėsi veržtis į žiniasklaidos rinką – kartu su NBC pradėjo kabelinės naujienų stoties MSNBC transliacijas, pradėjo internetinio žurnalo Slate leidybą, be to nusipirko “WebTV” kompaniją, kuri siūlė vartotojams galimybę pasiekti internetą iš televizijos aparato.
Microsoft taip pat žvalgėsi ir į kitas kompiuterių platformas. Dar 1996-aisiais kompanija taip pat pristatė visiškai naują “Microsoft Windows CE” operacinę sistemą, skirtą delninukams, kuri nuo tol yra nuolat tobulinama. Be to su “Xbox” projektu 2001-aisiais Microsoft įsiveržė į žaidimų kompiuterių rinką, kur iki tol dominavo “Sony” ir “Nintendo” gaminiai.
2006-aisiais Microsoft pradėjo “Microsoft adCenter” reklamos tinklo veiklą, konkuruojantį su “Google AdWords/AdSense”. 2007-aisiais kompanija pasirašė 500 milijonų JAV dolerių vertės turinio keitimosi ir reklamos kontraktą su žiniasklaidos koncernu “Viacom”. Pagal šią sutartį Microsoft galės internete transliuoti nemažai koncernui priklausančių televizijų medžiagos. 2008-aisiais “Microsoft” rimtai derėjosi dėl galimybės įsigyti vieną populiariausių pasaulio tinklalapių – “Yahoo!”, tačiau sandoris taip ir neįvyko.
Problemos
“Windows 95″, ir vėliau sekusios “Windows 98″ bei “Windows XP” versijos buvo labai sėkmingos ir leido Microsoft užimti dominuojančią padėtį asmeninių kompiuterių rinkoje, kuria kompanija džiaugiasi iki pat šiol, tačiau “Windows 95″ startas atskleidė ir gilėjančią Microsoft problemą – augdama ir užimdama vis didesnę rinkos dalį kompanija prarado gebėjimą greitai sureaguoti į rinkos pokyčius ir ypač naujus vartotojų poreikius. Visiškai pražiopsotas interneto išpopuliarėjimas buvo tik pirmasis simptomas.
Netrukus paaiškėjo kad kompanijai sunkiai sekasi kamšyti operacinėje sistemoje paliktas spragas ir klaidas, neretai labai erzinančias vartotojus. Frazė “Blue Screen of Death” apibūdinanti operacinės sistemos lūžio metu pasirodantį klaidos pranešimą, netrukus tapo nuolatine pašnekesių apie “Windows” dalimi. “Internet Explorer” tobulinimas, pasitraukus konkurentams taip pat sustojo, ir ji pamažu iš moderniausios tapo atsilikusia, prastai veikiančia. Tai leido į rinką įsiveržti naujiems konkurentams – “Firefox”, “Opera” ir kt.
“Windows XP” atnešė daug patrauklių naujovių, tačiau bene visas jas nustelbė erzinantis operacinės sistemos aktyvavimo procesas – nauja antipiratinė “Microsoft” priemonė, kuri iš tiesų daugiau vargo pridarė tikriesiems Microsoft klientams, o ne piratinių kopijų vartotojams. Po “Winows XP” pasirodymo Microsoft ilgai buvo užsiėmusi šios versijos skylių lopymu ir tobulinimu, tad kokybiškai naujos “Windows” versijos teko laukti net šešerius metus, kai pasirodė “Windows Vista”. Deja, paaiškėjo, kad ji visiškai neatitiko daugelio vartotojų lūkesčių – daugelio anksčiau žadėtų ir skambiai reklamuotų funkcijų Microsoft taip ir nespėjo įdiegti, daugelis paskelbtų atnaujinimų tebuvo paviršiniai, o pati sistema tapo didelė, nerangi ir lėta.
Pabaigai
Nors “Microsoft”, kaip ir daugelį kitų staiga išaugusių kompanijų, kamuoja problemos susijusios su atitolimu nuo vartotojų, sulėtėjusiu sprendimų priėmimo procesu, o vartotojų poreikius vis dažniau nustelbia kompanijos strateginiai interesai, “Microsoft” neabejotinai yra, ir dar ilgai bus labai stipri jėga asmeninių kompiuterių pasaulyje. Netrukus pasirodys naujoji “Windows 7″ operacinė sistema, kuri turėtų ištaisyti “Vista” versijoje kompanijos padarytas klaidas ir pagausinti kompanijos gerbėjų būrį. Be to, jau ne viena karta užaugo naudodamasi Microsoft gaminiais – šiems žmonėms “Windows” jau tapo operacinės sistemos, o “Word” – tekstų redaktoriaus sinonimu. Todėl šio prekės ženklo pozicijos yra gana tvirtos – nors 2008-aisiais IBM ir pavyko išstumti jį iš antrosios reitingo vietos, kristi toliau jis tikrai nesirengia.
Arūnas Liuiza
