Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Deimantas Narkevičius laikomas vienu labiausiai tarptautinėje vizualiojo meno scenoje žinomų mūsų šalies menininkų.
Savo kūrybos objektu jis pasirinko Lietuvos modernizavimą ir sovietinės sąmonės rekonstrukciją, rašo „Lietuvos žinios“.
Nacionalinė premija D.Narkevičiui įteikta „už visuomenės ir kultūros problemas analizuojantį medijų meną“. Laureatas sako, kad toks apibūdinimas perdėm abstraktus. Jis kuria videofilmus ir skulptūras. Veiklą pradėjęs geopolitinių permainų metu, iš pradžių menininkas ironiškai perkurdavo įprastus buities daiktus: kėdė su styrančia šuke, į kelias dalis supjaustyta ir vėl sudėta spinta. Labiausiai meno mėgėjų sąmonėje įsitvirtino 1994-aisiais D.Narkevičiaus sukurtas darbas „Per ilgai ant paaukštinimo“ - du juodi, druskos pripildyti batai. Tačiau laikas bėgo, eksponatų gausėjo, jų niekas nekolekcionavo ir menininkas pasuko vaizdo meno kryptimi. Per dešimtį pastarųjų metų D.Narkevičius sukūrė 14 filmų: pradedant „Europa 54 54 - 25 19“, „Istorija“, „Lietuvos energija“ ir baigiant „Nesprogusios bombos efektu“, „Aplankant Soliarį“. Menininkas naudoja skirtingus kino formatus, įterpia fotografiją, archyvinę filmuotą medžiagą. Jo juostos kupinos ilgos kino ir meno istorijos užuominų. Svarbus D.Narkevičiaus filmų elementas - veikėjo pasakojimas. Galima teigti, kad vaizdo meno kūrėjas eksperimentuoja pačiu interviu žanru, nors pats dažniausiai lieka nematomas. Publikacijų apie jį pasirodė „Le Monde“, „Art Forum“, „Frieze“ ir netgi prancūziškame „Vogue“. Praėjusiais metais Amsterdame D.Narkevičiui įteikta prestižinė Vincento van Gogho premija.
Valia, išradingumas ir sėkmė
- Kaip pristatytumėte dabartinę savo kūrybą?
- Kuriu kino instaliacijas, skirtas rodyti muziejuose ir galerijose. Nors jos demonstruotos ir kino festivaliuose (Oberhauzeno, Roterdamo). Tai siužetą turinčios juostos, montuojamos koliažo principu. Jose egzistuoja ir abstrakti dimensija, sąmoningai painiojami faktai ir fikcija. Analizuoju kino kūrimo praktikas, dirbu su įvairiomis - 8, 16 ir 35 mm juostomis. Tai darau tikslingai, siekdamas įgyvendinti estetinį kūrinio sumanymą. Daugelio mano filmų tema yra Lietuvos modernizavimas. Man įdomu ieškoti praeityje duotų modernybės pažadų likučių, jų sklaidos dabartyje.
- Tad kūrybinės medžiagos jiems randate Lietuvoje?
- Taip, bet ne vien. Pavyzdžiui, filmą „Gyvenimo vaidmuo“ finansavo anglikonų bažnyčia. Šis darbas keitė mano požiūrį į kino kūrimą. Filme panaudotas interviu su žymiu britų režisieriumi Peteriu Watkinsu. Stengiuosi, kad mano kino kalba būtų suprantama kiekvienam ir bet kurioje pasaulio šalyje. Lietuviško kino kalba dažnai yra neišreikšta, pati savęs nesuvokianti. Todėl jos nesupranta ir svetur. Lietuviškas kinas dabar išgyvena savasties krizę.
- Kaip vertinate Nacionalinę premiją? Gal tai gera permaina, kad ji pradėta teikti ne už viso gyvenimo kūrybą?
- Galėtų gauti ir dar jaunesni žmonės. Tačiau iki tol padėtis buvo ne visai normali. Bent jau dailės srityje premijų teikimas itin politizuotas. Iki praėjusių metų ji nebuvo skirta nė vienam dešimtajame dešimtmetyje iškilusiam vaizduojamųjų menų kūrėjui. Aštuoniolika metų premija užsispyrus dalinta autoriams, kūrybinės brandos pasiekusiems sovietiniais metais. Niekaip negalėjau to suprasti. Nors apdovanojimas yra labai garbingas ir laureatais tapo kūrybingi, verti žmonės, turiu pasakyti, kad premijos skyrimas buvo pernelyg lengvai nuspėjamas. Žvelgiant į pastarųjų metų tendencijas, pradedant nuo premijos laureato meno kritiko Alfonso Andriuškevičiaus, regis, požiūris keičiasi. Ar jis pasikeis galutinai ir iš esmės, sunku pasakyti. Apdovanojimai turi būti skiriami ne tik pagal vietinius vertinimo kriterijus, o premijų komisija turėtų tapti bendros kultūros politikos dalimi ir skatinti konkurencingus kūrėjus. Pinigus kultūrai reikia naudoti tikslingai. Nematau prasmės toliau subsidijuoti meną, kuris nesugeba pasiūlyti naujovių ir savitai įprasminti iš svetur ateinančių idėjų. Valstybė turi padėti menui, bet ne jį išlaikyti. Reikia puoselėti tai, kas gyvybinga.
- Kurie žingsniai jus išskyrė iš bendražygių, bičiulių, kad būtent jūs tapote tokių garbingų premijų laureatas?
- Pasirinkęs menininko gyvenimą ir praktiką, leidausi į savotišką avantiūrą. Dauguma bendraamžių ir bendraminčių nerizikavo taip, kaip aš. Dėl valios ir išradingumo rizika pasiteisino. Lankė ir sėkmė. Daugelio - ne. Pasirinkęs šį kelią, nuolat atnaujindavau kūrybos metodus. Nesilaikiau įsikibęs į išmoktus, įvaldytus specialybės dalykus. Po studijų stengiausi dirbti kitaip, nei buvau mokomas. Kūrybos kelyje dar kelis kartus įvyko esminis atsinaujinimas. O tai nėra taip paprasta.
Gyventi iš kūrybos
- Nuolatinį, su kūryba nesusijusį darbą turintis menininkas - prabanga, žema ar normalu? Ką sako jūsų patirtis?
- Klausimas be tiesaus atsakymo. Reta išimčių, kai vos baigęs studijas, gali iškart gyventi iš meno. Spėju, kad kiekvienam ateina laikotarpis, kai tenka verstis papildoma veikla. Ir man taip atsitiko. Dirbau muziejuje ir parodų rengimas tapo savotišku studijų tęsiniu, tolesniu lavinimusi. Juolab kad prieš penkiolika metų nebuvo šį darbą išmanančių žmonių: dažnai menininkai patys rengdavo parodas ir patys apie jas rašydavo, vertindavo. Vėliau kai kurie iš jų tapo kuratoriais ir teoretikais. Mano manymu, bet kuris menininkas turi siekti išgyventi iš kūrybos. Tai turi būti suvokiama kaip norma. Esu girdėjęs, kad VDA dėstytojai siūlo studentams padirbėti, įgyti dar vieną specialybę, tada jau šie galėsią būti menininkai. Tai nenormalu. Menininkas savo darbais turi sužavėti visuomenę ir pagal tai, ar norima įsigyti jo kūrinių, jis yra vertinamas. Siekiant šio tikslo gali tekti ir indus paplauti, nieko baisaus. Tačiau manyti, kad indus plaunant ar vaizdo grotuvus taisant, likus laiko dar truputėlį ir patapysiu - blogai. Tokio požiūrio menininkai greitai dingsta iš akiračio.
- Kiek esate Lietuvoje ir kiek užsienyje - ir fizine, ir dvasine prasme?
- Taip neskirstau. Gyvenant Europos Sąjungoje nebelieka didelio skirtumo.
- Jei lygintume tapybą ir vaizdo, konceptualųjį meną, kodėl pastarasis nėra toks populiarus?
- Nelygu iš kur žvelgsime. Kas pripažįstama pasaulyje, nustato tokie meno renginiai kaip „Documenta“, Venecijos, Berlyno bienalės, Miunsterio skulptūrų projektas ir panašiai. Taip pat įtakingiausi šiuolaikinio meno muziejai. Apsilankykite ir pamatysite, kas populiaru, suprasite, kad juose dominuoja ne tapyba. Nieko neturiu prieš ją. Šiuo metu sukurti aktualų, įdomų, gyvybingą tapybos darbą yra labai sudėtinga. Tai lengviau padaryti kitomis priemonėmis. Meno scena tapybos niekada nepamirš ir nuolat jos reikalaus. Tačiau manyti, kad ji yra vertybė savaime, nėra teisinga.
- Kuria premija labiau džiaugiatės - Vincento van Gogho ar Nacionaline?
- Džiaugiuosi abiem, bet, kalbant atvirai, Vincento van Gogho apdovanojimas yra kur kas svarbesnis - tarptautinis. Tai nelyginami dalykai.
- Ar ateityje kursite ilgesnio metražo filmus? Galbūt net vaidybinius?
- Gal ir norėčiau, tačiau reikėtų, kad tokiu noru degtų ir kiti žmonės. Kino kūrimas yra kolektyvinė veikla. Jei būtų toks iššūkis, priimčiau jį. Vaidybinį kiną dabar yra ištikusi krizė.
- O konkretūs planai?
- Parodos gena viena kitą. Vasario pabaigoje turiu surengti didelę autorinę parodą „Van Abbe“ muziejuje Eindhovene (Olandija). Spėju, kad vien rengdamas parodas šiuos metus ir pabaigsiu. Dabar bendrauju su Britų kino institutu. Man siūloma pasinaudoti turbūt pačiu gausiausiu kino archyvu kuriant naują filmą.
Trumpai
D.Narkevičius gimė 1964 m. Utenoje. 1977 m. atvyko gyventi į Vilnių. Dailės institute (dabar - akademija) baigęs skulptūros studijas, 1992 m. jis išvyko į Londoną. 1997 m. buvo pakviestas į bienalę „Manifesta2“ Liuksemburge. Taip žengtas pirmasis žingsnis tarptautinėje meno scenoje. 2001 m. menininkas atstovavo Lietuvai 49-ojoje Venecijos bienalėje. Tais pačiais metais pradėjo bendradarbiauti su Paryžiaus galerija „gb agency“ ir Briuselio „Jan Mot galerija“. 2003 m. jis vėl buvo pakviestas į Veneciją, dalyvauti bendroje parodoje. 2007 m. D.Narkevičius dalyvavo Miunsterio skulptūrų projekte ir trečiąjį kartą - Venecijos bienalėje, savo filmą rodė Slovėnijos paviljone. Autorines parodas yra surengęs Vienos „Secesione“ (Austrija), Budapešte (Vengrija). Praėjusiais metais Amsterdame už kūrybą D.Narkevičiui įteiktas vienas garbingiausių Vincento van Gogho apdovanojimas. Šiuo metu Madride (Ispanija) prestižiniame Karalienės Sofijos muziejuje veikia išsami autorinė D.Narkevičiaus paroda „Daugiabalsis gyvenimas“. Joje pristatoma beveik visa menininko filmografija, taip pat keli skulptūriniai darbai.
Mindaugas Klusas
