Gerda ir Gediminas Smelevičiai, prieš 19 metų Žeimelyje, Pakruojo rajone, verslą pradėję nuo „kišeninės“ mielų smulkmenų parduotuvytės, prieš 4 metus rizikavo įkurti ir maisto prekių parduotuvę.
Nors smulkiesiems prekybininkams pinigai iš dangaus nebyra, vyras vis važiuoja užsidirbti į užsienį, kad galėtų įnešti „injekciją“ sėkmingesnei veiklai gimtajame krašte, šios poros optimizmas galėtų išjudinti ir akmenis.
Pirkėjų pageidavimus rašo į sąsiuvinį
„Galiu gyventi ir palapinėje, bet – gražioje. Man svarbi estetika, noriu, kad žmogus nupirktų tai, ko jam reikia, ko pageidauja. Kasdien pardavėja į sąsiuvinį rašo pageidavimus. Dėl užsakymų važiuoju į Kauną, Šiaulius, Panevėžį. Nepripažįstu internetinės prekybos, bazėse turiu pati paliesti kiekvieną daiktelį, iš visų pusių apžiūrėti, kad suprasčiau, ar tikrai mano parduotuvėje jį žmogus pirks, ar kris į akį,“ – savo filosofiją ir požiūrį į darbą dėsto Gerda Smelevičienė, kuri, pavadinta smulkiąją verslininke, skambiai nusikvatoja.
Jos nuomone, verslininkas yra asmuo, sukuriantis bent dešimtį darbo vietų. Gerdos ir Gedimino Smelevičių parduotuvėse pluša keturios pardavėjos.
Pati šeimininkė skaičiuoja, dėlioja finansus, pati, kaip sako, dirba smulkių prekių parduotuvės tiekėja. Vyras daugiau šeimininkauja prie maisto prekių, pardavėjos įsiklauso į jo žodį.
Gediminas nesibodi ir prekių dėžių panešioti, ir kai reikia pinigų prisidurti vyksta į užsienį padirbėti.
„Vykstu pas buvusį bendraklasį. Auginame agurkus, skiname, parduodame. Per metus nuraškome du derlius. Ten aš pailsiu nuo verslo, – juokiasi žeimelietis: – mano galva nebūna užkimšta skaičiais, kiekiais, reikalais. Nueini į darbą, atlieki, kas priklauso, o vakaras – tavo.“
Gediminas pasakoja, kad Lietuvoje, norėdamas būti smulkiuoju verslininku, turi plušėti po 12– 14 valandų ir neatsipalaiduoji, nes atsakomybė tenka pačiam.
Verslo pradžia nuo „vagnorkių“
Per 19 metų, kai Gerda įsteigė pirmąją smulkių prekių parduotuvytę, kurioje net nėra vietos persirengimo kabinai (veidrodis norinčioms matuotis rūbus pakabintas tiesiai ant įėjimo durų – aut. past.), šeima neturėjo atostogų. Tačiau to nepasakytum, nes nuo šeimininkų lūpų nedingsta šypsena. Sveiko optimizmo šiai porai galėtų pavydėti daugelis.
Verslo, kurį pradėjo su draugais, pradžiai savo pinigų dalį jie įnešė pardavę Gedimino rankomis suremontuotą seną tėvo automobilį. Gavo šūsnį „meškiukų“ arba kitaip vadintų „vagnorkių“.
Mielų smulkmenų parduotuvė buvo Gerdos, nuo vaikystės žaisdavusios pardavėja, svajonė.
Pirmųjų prekių veždavo nedaug. Bazėje mažiausiai galėjai pirkti tos pačios prekės du vienetus. Todėl imdavo du muilus, dvi dantų pastas, du dantų šepetukus...
Parašė paraišką
Smelevičiai iki šiol tebemoka bankui paimtą paskolą, apie 10 tūkstančių per mėnesį išeina įvairiems mokesčiams: už elektrą – jos daug sunaudoja maisto prekių šaldytuvai, vasarą – kondicionieriai, – vandenį, telefonus, PVM ir kita.
„Kai ruošėmės atidaryti maisto prekių parduotuvę, vyras eilinį kartą išvyko į užsienį, ant mano pečių krito remonto darbai. Pati automobiliu su priekaba vežiau medžiagas iš Joniškio, ieškojau žmonių. Parašiau projektą norėdama įsigyti šaldytuvų, kitos įrangos,“ – atvirauja žeimelietė.
Moteris pusę metų beveik kasdien kursavo į Pakruojį, kad tinkamai sutvarkytų dokumentus paramai gauti. Vieną dieną reikiamo tarnautojo nerandi, kitą sykį pritrūksta dar vieno popieriaus arba kažkas netinkamai užpildyta. Paraiškai rašyti žmogaus, išmanančio apie projektus, Gerda Smelevičienė ieškojo ir Joniškyje, ir Pakruojyje. Rado Kuršėnuose. Paramą gavo.
Vietos gyventoja parodė patalpas
Maisto prekių parduotuvės nebūtų buvę be tinkamų patalpų. O jos į smulkiųjų verslininkų rankas atkeliavo tarsi siųstos iš aukščiau.
„Maisto skyrių prieš daugelį metų buvome atidarę mažojoje smulkių prekių parduotuvytėje. Ten parduodavome fasuotus produktus – aliejų, duoną, saldumynus. Žmonės vis prašydavo ko nors naujo. Prekyba sekėsi, nepriklausomybės pradžioje nebuvo didelių sanitarinių reikalavimų. Tačiau vėliau mus kažkas paskundė sanitarinei epideminei inspekcijai ir per tris dienas buvo liepta maistą likviduoti,“ – permainas mena G. Smelevičienė.
Tačiau vietos gyventojai, mėgę parduotuvytę, patys padėjo surasti naujas patalpas. Kartą Gerdą, einančią per miestelio aikštę, kur vyko turgus, sustabdė moteris.
„Žinok, tu privalai turėti maisto prekių parduotuvę ir aš tau prirodysiu, kur ji gali būti,“ – netikėtai verslininkei pareiškė sutiktoji miestelio gyventoja.
Pasirodo, moteris ieškojo namo sau, bet pasiūlytasis jai buvo per didelis, reikėjo rimto remonto. Tačiau pastate veikė vandentiekis ir kanalizacija, o buvęs šeimininkas pasakė, kad, jo nuomone, vieta prie centro labai tiktų parduotuvei.Taip patalpų problema buvo išspręsta.
Ištyrė pasiūlą
Verslininkai stebi, kokios pasiūlos trūksta.
„Prieš atverdami maisto prekių parduotuvės duris ieškojome, ką pasiūlyti naujo. Tuo metu Žeimelyje nebuvo prekiaujama šviežia mėsa, sveriamais ledais, pilstomais jogurtais. Rizika pasiteisino,“ – pastebi moteris.
Praėjusiais metais Smelevičių maisto parduotuvė, kurią žmonės jau vadina „Mažame kampelyje pas Gerdą“ (tiesa, šeimininkė tikrojo pavadinimo dar ieško – aut. past.) šventė ketverių metų sukaktį. Nors proga ne jubiliejinė, savininkai tą dieną visoms prekėms padarė 5 procentų nuolaidą, klientus vaišino šampanu.
Žeimeliečiai žino, kad didelių turtų neužgyvens. Stebi, kaip keičiasi rinka. Praėjusiais metais miestelyje veikė dar trys maisto parduotuvės, bet viena – užsidarė. Kažkada buvo 3 ar net 4 aludės, irgi liko viena.
„Mažame miestelyje didelės apyvartos nėra, gyventojų belikę gal tūkstantis. Tačiau nuėjus tokį kelią, jo mesti nebegalėtume, o ir nenorėtume. Neįsivaizduoju savęs nedirbančios. Ypač man patinka smulkmenų parduotuvėje bendrauti su žmonėmis, pakuoti dovanas,“ – teigia Gerda Smelevičienė.
Moteris puikiai žino, kaip svyruoja žmonių pajamos, kada gaunamos algos, pensijos ir reikia keisti užsakymų apimtį.
Apie socialinę politiką
Žeimelio verslininkai, kasdien susiduriantys su išlaidų ir pajamų skaičiavimu, derinantys savo biudžeto balansą, turi nuomonę ir apie valstybės socialinę politiką.
Gerdos ir Gedimino Smelevičių nuomone, keletą mėnesių mokėti pašalpą jauniems žmonėms po studijų, kad jiems, neva, būtų lengviau susirasti darbą – tikras pinigų švaistymas. Anot Gedimino, žmogus nesuinteresuotas ieškotis darbo vietos. Jis gyvena nieko neveikdamas, tik supratęs, kad pašalpos mokėjimo terminas baigiasi, sukrunta.
„Mūsų sūnui po žemės ūkio mokyklos baigimo irgi priklausė tokia pašalpa. Tai – nesąmonė. Jaunas sveikas žmogus, turi rankas ir kojas, tegul ieško darbo. Aš pats vasarą kartais ir pas ūkininkus įsidarbinu, grūdus traktoriumi vežu. Už valandą gaunu 10 litų. Kažkam gal atrodo keista, kad štai – verslininkas – ir dirba ūkyje. Gal jam prastai sekasi? Betgi nėra gėdingų darbų, o uždirbtus pinigus mes investuojame į parduotuves,“ – aiškina G. Smelevičius.
Verslininkai pasisako ir už visuotinį minimalios algos didinimą.
„Kodėl pati pirma nepradedu didinti algos? Paprastas dalykas – kadangi nesame turtuoliai, patirtume daug papildomų išlaidų, kurias norint padengti kažkaip reiktų susispausti ar didinti kainas. Tuo tarpu, jei valstybė minimalią algą padidintų visiems dirbantiems, jie, gaudami daugiau pinigų, ateitų dažniau į parduotuves, daugiau nupirktų ir išlaidos pasidengtų,“ – paprastai aiškina Gerda Smelevičienė.
Loreta RIPSKYTĖ
