50-ųjų istorinio Jurijaus Gagarino skrydžio metinių išvakarėse Rusijos valstybinis archyvas išslaptino apie 700 dokumentų, susijusių su pasirengimu pirmajam žmogaus skrydžiui į kosmosą ir J. Gagarino gyvenimu po 1961 m. balandžio 12 dienos.
Išslaptintus archyvinius dokumentus pristatęs Rusijos federalinės kosmoso tyrimų agentūros „Roskosmos" vadovo pavaduotojas Vitalijus Davydovas pareiškė, kad Jurijaus Gagarino skrydis buvo ne tik pasiaukojamo konstruktorių, inžinierių bei technikų darbo, bet ir nepaprastos sėkmės rezultatas.
Apdegusi „Vostok-1" nusileidimo kapsulė. J. Gagarinas parašiutu nusileido netoliese.
Pasitinkant J. Gagarino skrydžio į kosmosą 50-ąsias metines aiškiai pastebimi kai kurių kosmoso „ekspertų", tarp jų ir Lietuvoje, mėginimai sumenkinti tuometinio Sovietų Sąjungos kosminių technologijų pasiekimo svarbą, bandant nuvertinti jį iki propagandinės reikšmės. Nors J. Gagarino skrydis iš tiesų Kremliaus buvo pateiktas kaip komunistų partijos įkvėptų socializmo statybų triumfas, Vakarų ekspertai, NASA veteranai bei pirmieji astronautai vertina jį kaip tikrą kosminių technologijų pasiekimą, sudavusį skaudų smūgį JAV mokslo ir technologijų prestižui.
Šiandien visiškai aišku, kad sovietų propagandos liaupsintas jauno komunisto J. Gagarino „kosminis žygdarbis„ iš tiesų buvo asmeninė šio žmogaus didvyriškumo išraiška. Po daugelio metų, aiškėjant vis naujoms kosminio laivo „Vostok-1“ skrydžio aplinkybėms, specialistai apskaičiavo, jog tikimybė, kad J. Gagarinas grįš į Žemę gyvas, tada siekė vos 40 proc.
J. Gagarinas 1960 m. birželio 1 d. su žmona Valentina ir dukra Jelena atostogauja prie Kliazmos upės Rusijos Vladimiro srityje.
Kad jam gresia mirtinas pavojus, be abejonės žinojo ir pats J. Gagarinas, ir skrydį ruošę rusų specialistai, įskaitant ir generalinį raketinės technikos konstruktorių Sergejų Koroliovą. Egzistavo pavojus, kad raketa nešėja gali sprogti dar starto metu; nors į orbitą buvo iškelti bandomieji gyvūnai, niekas nežinojo, kaip nesvarumas paveiks žmogų: baimintasi, kad J. Gagarinas skrydžio metu gali prarasti sąmonę, todėl kosminis laivas buvo valdomas iš Žemės. Tuo atveju, jei nuotolinis valdymas sutriktų, J. Gagarinas turėjo perimti rankinį kosminio laivo valdymą, jei būtų galėjęs tai padaryti fiziškai.
Išslaptinti dokumentai atskleidė, kad, nepaisant visų pastangų užtikrinti maksimalų skrydžio saugumą, J. Gagarino skrydžio metu buvo kilę rimti techniniai nesklandumai. Paaiškėjo, kad antroji raketos nešėjos pakopa atsiskyrė ne per 10 sekundžių, kaip turėjo būti pagal reglamentą, bet tik po 10 minučių. Visą tą laiką J. Gagarinas mintyse turėjo ruoštis mirčiai. Be to, balistikos specialistai padarė klaidą apskaičiuodami orbitos parametrus, tad virš vakarų Afrikos pradėtas „Vostok-1" stabdymo manevras, turėjęs grąžinti kosminį laivą į atmosferą, nesugebėjo nukreipti laivo į numatytą nusileidimo vietą. J. Gagarinas nusileido už 600 kilometrų nuo numatytos vietos. Būtų buvę dar blogiau, jei dėl variklių sutrikimo kosmonautui būtų prireikę naudoti stabdymą atmosfera. Tam galėjo prireikti iki mėnesio, ir Gagarinui būtų neužtekę gyvybei būtinų išteklių.
J. Gagarino oficialus vizitas į Jungtinę Karalystę 1961 m. liepos 11 d.
Ir nusileidimo metu vos per plauką pavyko išvengti mirties: grįžtant į atmosferą pavojingai pradėjo kilti temperatūra nusileidimo kapsulėje. Dabar žinoma, kad jei J. Gagarinas būtų joje likęs dar 10 minučių ilgiau, jis būtų žuvęs. Laimė, jam pavyko sėkmingai katapultuotis, kaip ir buvo numatyta, ir iš 7 km aukščio jis laimingai nusileido ant žemės. Tai, kad J. Gagarinas nusileido atskirai nuo kosminio laivo „Vostok-1" grįžimo kapsulės, Sovietų Sąjunga ištisus dešimtmečius slėpė.
Išslaptinti dokumentai patvirtino ne tik tai, kad J. Gagariną pirmojo skrydžio į kosmosą metu lydėjo stebėtina sėkmė, padėjusi išvengti mirties, bet ir atskleidė, kaip tuometinė Sovietų Sąjungos vadovybė materialiai įvertino pasiaukojamą jo apsisprendimą skristi. Tarp išslaptintų dokumentų yra slaptas 1961 m. balandžio 18 d. Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl dovanų J. A. Gagarinui„. Be kita ko jame sakoma: „Pripažinti esant reikalinga SSSR Vyriausybės vardu padovanoti SSSR lakūnui - kosmonautui majorui Gagarinui J. A ir jo šeimos nariams automobilį „Volga“, gyvenamąjį būstą, baldus ir ekipuotę pagal pridedamą sąrašą. Įpareigoti SSSR Gynybos ministeriją (drg. Malinovskį) skirti majorui Gagarinui J. A. keturių kambarių butą jo tarnybos vietoje“.
Prie šio nutarimo pridėtame sąraše išvardinti visi Jurijui Gagarinui ir jo šeimos nariams dovanojami daiktai: miegamojo, svetainės, vaikų kambario, kabineto, virtuvės baldai, televizorius „Rubin", radijola „Liuks“, skalbyklė, šaldytuvas, dulkių siurblys, kiliminiai takai, pianinas, 6 patalynės komplektai, 2 antklodės.
Surašyti net kosmonautui ir jo žmonai bei dukterims dovanojami drabužiai, įskaitant apatinius: pavyzdžiui, J. Gagarinui sovietų valdžia padovanojo 2 kostiumus (vieną šviesų ir vieną tamsų), 2 poras batų (juodų ir šviesių), 6 baltus marškinius, 2 skrybėles, 6 poras puskojinių, 6 poras šilkinių apatinių, 6 kaklaraiščius, 12 nosinių ir t.t. Visas sąrašas – pateiktoje iliustracijoje.
Suprantama, ne dėl „Volgos" ar 4 kambarių buto J. Gagarinas žengė į „Vostok-1“ pasitikti likimo. 1961 m. balandžio 12 dieną buvo išmušusi jo valanda, ir jis drąsiai ėjo jos pasitikti. Šiandien nuo jos praėjo lygiai 50 metų.
