Pokalbis su M. Laurinavičiumi ir Lietuvos politikos mokslininke Margarita Šešelgyte – naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“.
Macronas pasakė ir keletą suvokiamų dalykų. Pavyzdžiui, kad europiečiai patys negali išspręsti krizės Ukrainoje. Tai kaip galime garantuoti Taivanui, jog, jei kažkas – mes jiems padėsime. Tai atrodo pakankamai logiškas ir fragmatiškas požiūris, ar ne taip?
M. Šešelgytė: Aš manau, kad pasakė teisybę. Šito karo metu pamatėme, kad karine prasme Europa pasirodė kaip visiškas nykštukas – tiek pajėgumų prasme, tiek ir sprendimų priėmimų prasme. Su tuo susijusios diskusijos apie strateginę autonomiją, investicijas į technologijas, Europos Sąjungos pinigų panaudojimą, didinant gynybos pajėgumus. Vyksta tikrai dideli procesai pačioje Europos Sąjungoje, siekiant užkurti gynybos pramonę, siekiant investuoti į bendrus pajėgumus, bendrai pirkti pajėgumus.
Tai viskas yra teisingai, klausimas – kaip tu išversi? Manau, kad visi sutinka, jog yra svarbu, kad Europos Sąjunga stiprintų savo karinius pajėgumus, jod vėl neatsidurtume tokioje situacijoje kaip karo Ukrainoje išvakarėse, arba kokia buvo Balkanuose.
Bet klausimas yra toks – ar tu turi visiškai atsiriboti nuo JAV? Strateginės autonomijos Prancūzijoje kūrimas užtruko apie 50 metų, kol jie susikūrė tokias karines pajėgas, kad galėtų autonomiškai kariauti. Tai mes turime 50 metų susikūrimui, tuo labiau, kad procesai nevyksta lengvai.
Bet gynybos regionui reikia šiandien. Šiandien strateginė autonomija mums tikrai neužtikrins gynybos nuo Rusijos. Tai man atrodo, kad čia yra pagrindinė problema. Teisinga pastaba, kad mes nesusitvarkome, ir teisinga pastaba, kad reikia investuoti į strateginę autonomiją, bet neteisinga pastaba, kad reikia atsiriboti nuo JAV.
Kai kurie Macrono pasakymai yra tiesiai į kaktą. Kaip ir teisingi – kad Europoje reikia pajėgumų, reikia ne tik pasikliauti JAV, bet ir savimi, o Europa turėtų daugiau daryti ir Ukrainos konflikto atveju. Bet viskas apsivėlė taip, kad atrodo tikrai ne kaip. Ką manote jūs?
M. Laurinavičius: Macrono pagrindinė problema yra, kad jis daug šneka ir nieko nedaro. Kitaip tariant, jis yra vienas nesėkmingiausių politikų užsienio politikoje. Apie jo nesėkmes užsienio politikoje yra kalbama ne Lietuvoje, ne kažkurioje kitoje valstybėje, o pačioje Prancūzijoje.
Pradedant jo politika Rusijos atžvilgiu, kalbant apie jo politiką Afrikoje, kas Prancūzijai labai svarbu – nežinau, ar jį galima vadinti vizionieriumi, kaip jis yra vadinamas. Jis yra kalbėtojas, kuris nesugeba pats įgyvendinti nieko, ką kalba.
Kalbant apie tą pačią Ukrainą – jeigu mes jau kalbame apie kažkokią strateginę autonomiją, kurią Prancūzijos lyderis kažkaip proteguoja, ko gero, jis turėtų ne tik žodžiais paremti Ukrainą. Pasižiūrėkime, koks yra Prancūzijos indėlis Ukrainoje – ne absoliučiais skaičiais, bet proporciškai – ir kurioje vietoje Prancūzija yra pagal paramą Ukrainoje.
Jeigu Prancūzija būtų lyderė ir kitus kviestų eiti tuo keliu, tai būtų vienas dalykas. Dabar, kai Prancūzija pripažįsta, kad Europa nieko negali, kai Prancūzija nededa jokių pastangų, kokias reikėtų dėti dėl karo Ukrainoje, ir tuo pačiu atstuminėja JAV, kurios vienintelės gali spręsti, kaip teisingai amerikiečiai sako, tą Europos problemą, kuri dabar yra Ukrainoje.
Tai yra pagrindinė Macrono problemą. Jis yra kalbėtojas, jo kalbos galbūt gražiai skamba, bet kai reikia politiką įgyvendinti, tai yra nuolatinės nesėkmės.
Ar galima deklaruoti, kad Macronas yra nemokša?
M. Laurinavičius: Nevadinčiau nemokša, bet užsienio politikoje Macronas – ir tai reikia aiškiai deklaruoti – yra vienas nesėkmingiausių lyderių tarp dabartinių Europos Sąjungos vadovų.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
