Prezidentė 12 VSD pažymų nieko įdomaus nerado - kas atsakys už sukeltą isteriją ir VSD naikinimą?
Dar sovietų laikais KGB girdavosi, kad jai lengva dirbti su analogiškomis tarnybomis Vakaruose, nes demokratinėse visuomenėse nesunku, mestelėjus vieną kitą pikantišką faktą, sukelti diskusijas dėl specialiųjų tarnybų.
Prezidentės spaudos konferencijoje nustebino jos lakoniška pastaba, kad dvylikoje VSD pažymų, kurių jau kelinti metai nesulaukia Seimas, ji neaptiko nieko įdomaus. Trumpa frazė tyla užklojo ketverius metus plūdusią isteriją.
Nesu skaitęs nė vienos iš nuolat sąrašu primenamų pažymų, tačiau jaučiu, kad spontaniškai pareikštas prezidentės nusivylimas atitinka dokumentų turinį.
Pagaliau, kai galėsime kiekvienas pamiškėje ar paplūdimyje susipažinti su tekstais, įsitikinsime ir prezidentės įspūdžio teisingumu. O juk ant šių pažymų laužo buvo deginami net keli VSD vadovai, tarnyba paskelbta valstybe valstybėje, beveik KGB filialu, grąžomos rankos dėl galimų pavojingų ryšių su Rusija, korumpuotos žiniasklaidos.
Galima kirsti lažybų ir dėl tolesnės įvykių raidos - kai pažymos bus visiems prieinamos, jų niekas net į rankas nebeims. VSD vadovai A.Pocius ir P.Malakauskas, neteikdami šių pažymų Seimo komitetui, buvo kaltinami nepagarba Seimui, tačiau pastarajam priėmus įstatymų pataisas, reguliuojančias operatyvinį darbą, pripažinta, kad kritikuojami vadovai elgėsi laikydamiesi nustatytų taisyklių.
Tyrimo iniciatoriai politikai šią įstatymo aplinkybę žinojo, bet pagal paskirtį slaptos institucijos viešinimo ir vadovų šmeižimo procesą tęsė.
Tęsė žinodami, ką daro ir kad tai veda į institucijos naikinimą. Kitų valstybių žvalgybos tarnybų analitikams Seimo paskelbta tyrimo medžiaga tapo parankine knyga, užpildančia jų informacijos apie VSD struktūrą, planus ir net psichologinį tarnybos klimatą spragas.
Pasakėčiomis virtusios pažymos taip pat atsirado neatsitiktinai. Jos parašytos tada, kai VSD ir Vakarų Europos žvalgybos tarnybų kontaktai tapo glaudūs. Nekyla abejonių, kad pažymos jau buvo paruoštos skandalingai pristatyti.
Karininko V.Pociūno žūtis buvo gera proga tai padaryti. Dar sovietų laikais KGB girdavosi, kad jai lengva dirbti su analogiškomis tarnybomis Vakaruose, nes demokratinėse visuomenėse nesunku, mestelėjus vieną kitą pikantišką faktą, sukelti diskusijas dėl specialiųjų tarnybų.
Dvylikos pažymų turinys pasirodė esąs niekinis (tai jau iš pat pradžių teigė ir prokuratūra), bet diskusija vis dėlto įvyko, nors ir be aiškaus objekto, užtat įnirtinga, ilgalaikė ir pražūtinga VSD.
Tad pats laikas pradėti domėtis sutapimais. Kodėl pradėjus tyrimą dėl V.Pociūno žūties aplinkybių staiga atsirado jau parengtas pažymų paketas, tarsi tokios progos jau buvo laukta? Be to, kaip matyti iš dokumentų registravimo chronologijos, jie buvo rengiami skubotai, vadovui stažuojantis vienoje NATO valstybių.
Po 2008 m. Seimo tyrimo naujas VSD direktorius buvo kritikuojamas vis dėl tų pačių pažymų, nors net su įstatymais nesusipažinusiam žmogui buvo aišku, kad nepakeitus taisyklių VSD vadas pateikti Seimui dokumentų negali.
Negatyvi diskusija tęsėsi, tačiau iš turinio aiškiai buvo juntama, kad rūpinamasi ne dėl parlamentinės VSD kontrolės, mitologizuotos V.Adamkaus patarėjų įtakos ir net ne dėl funkcijų. Nerimo šaltinis buvo žvalgybos informacija, kuri kalba ne apie mokesčių surinkimą.
Žinodamas tai dar iš direktoriavimo VSD laikų, spėju, kad ji galėjo būti apie partijų finansavimą, tiesioginius ir netiesioginius ryšius su kitomis valstybėmis. Todėl daug šalies partijų visada siekia VSD nuolat „reformuoti“ ir svarbiausia - organizuoti informacinę kontrolę. Ypač svarius archyvinius samprotavimus šiuo klausimu yra palikęs R.Pakso ir „tvarkdarių“ finansuotojas, Rusijos pilietis J.Borisovas. Jo susidomėjimas VSD reformomis buvo ypač didelis. Bet J.Borisovo vienminčių buvo ir pačiame VSD - tai su apgailestavimu tenka pripažinti.
CŽV kalėjimų istoriją galima laikyti kova už žmogaus teises ir žvalgybine operacija, bet akivaizdus faktas yra tai, kad tai buvo ir dar viena ataka prieš VSD, kurios metu sunaikintas strateginis objektas (dabartinė Lietuvos valdžia dėl to negedi, nes turi daug pinigų ir pasistatys kitą), įvarytas pleištas tarp Lietuvos ir JAV (bent jau tarnybų lygiu).
Svetimų valstybių ordinų verta operacija, kurioje aukšti Lietuvos politikai labai noriai dalyvavo. Tik nuotykių romanuose apie šnipus viskas įvyksta per kelias dienas. Istorija su viešais tyrimais VSD atžvilgiu į tokią ilgametę žvalgybinę akciją labai panaši. Tyrimuose dalyvaujantys politikai gali to ir nežinoti. Buvęs VSD vadovas dar prieš jį nušalinant Seime atkreipė dėmesį, kad reikia ištirti ir neišsakytus liudytojų motyvus.
Dažniausiai jie ir yra svarbiausi. Seimas buvo nekantrus, atsakymų norėjo jau kitą dieną, įvykiai pakrypo valstybei nenaudinga linkme.
Į daug klausimų atsakytų ištirtos V.Pociūno žūties aplinkybės. Londone žuvus A.Litvinenkai, margiausios versijos mėnesiais keliavo iš vieno spaudos leidinio į kitą. Iki šiol aktyviai aiškinantis tiesą viešai dalyvauja tiek teisininkai profesionalai, tiek visuomenininkai. Lietuvoje kol kas spaudos konferencijų sulaukia tik D.Kedžio byla.
Iš to, kas skelbiama, žinoma, kad V.Pociūno mirties aplinkybės tiriamos kaip nužudymas. Tačiau kas yra įtariamasis ar įtariamieji? Atsakymas ar bent bandymas atsakyti į šį klausimą svarbus ir Baltarusijai, ir mums patiems. Gal tada nereikės ir globalinių sąmokslo versijų?
Ši byla pastarųjų metų Lietuvos istorijoje yra išskirtinė, nes būtent jos fone griaunama valstybės tarnautojų karjera, kabinamos etiketės, atliekami moralinio pareigūnų bei žurnalistų pasmerkimo ritualai ir netgi daromi platūs politiniai apibendrinimai.
Rezonansinių bylų tyrimo tradicija Lietuvoje yra ydinga ir žalinga. Bražuolės, J.Abromavičiaus sprogdinimo bylos kabo dešimtmečiais ir atgyja tik tada, kai viena partija nutaria suvesti sąskaitas su kita. Padažnėjusios Generalinės prokuratūros spaudos konferencijos teikia vilčių, kad bloga tylos tradicija bus nutraukta.
Paradoksalu, bet beveik po 20 metų vėl aktualus tampa viešumas. Dvylika pažymų ketverius metus buvo mosuojama stengiantis apkaltinti VSD savavaliavimu ir keliaklupsčiavimu prieš oligarchus.
Tačiau Seimui priėmus įstatymų pataisas domėjimasis garsiosiomis pažymomis ėmė nykti. Jei net prezidentė pareiškė, kad nieko įdomaus jose nėra, ar ne valstybės vadovei šiuos dokumentus reikėtų ne tik perduoti Seimui, bet ir paskelbti visuomenei?
Tada ir paaiškės, kodėl jos buvo taip skubiai rašomos, kas jose tikra ir kas pramanyta. Gal tada bus įmanoma pradėti ne proginį, bet Nacionalinio saugumo pagrinduose numatytą Seimo tyrimą.
