Pastaruoju metu tenka išgirsti komentarų, neva Prezidento institucija yra paskelbusi karą žiniasklaidai. Toks teiginys tėra lozungas, neatitinkantis realybės. Tai tampa akivaizdu, jeigu vartojame loginį teigimo metodą "tarkim, kad taip yra".
Visų pirma "karas su žiniasklaida" turėtų būti pradėtas kažkieno (šiuo atveju manykime - Prezidento) aktyviais, žinių sklaidą trikdančiais veiksmais. Tokių veiksmų tikslas turėtų būti visiškas "priešininko" sunaikinimas arba jo pajungimas savo reikmėms. Kaip tai atrodytų? Galima numanyti, kad "laimėto" karo rezultatas būtų vienodai teigiamai Prezidentą vaizduojanti Lietuvos žiniasklaida. Net neklausiu, ar tokia situacija Lietuvoje įmanoma ir kas galėtų tikėtis tokio rezultato. Tokios situacijos absurdiškumas akivaizdus vien dėl to, kad arba Prezidentas turėtų "pakeisti" dabar priešiškai nusiteikusių žurnalistų mąstyseną, arba valdyti kažkokius įtakos svertus visiems žiniasklaidos kanalų savininkams. Tiek pirmasis, tiek antrasis variantas bent kiek žiniasklaidos rinką išmanantiems žmonėms yra gryna fantazija. Jeigu tokio karo iš esmės laimėti negalima, tai kas ryžtųsi jį pradėti? Kas inicijuotų ir vykdytų specialiai surengtą konfrontaciją su tais, kurių rašomas žodis lemia visuomenės nuomonę? Tokie veiksmai kiekvienam politikui būtų politinė savižudybė, o ne taktinis siekis plačiau supažindinti su savo veikla, didinti vykdomos Prezidento politikos populiarumą bei ugdyti piliečių palaikymą. Taigi galima atsakyti, kad "karas" tikrai nėra Prezidento veiklos tikslams pasiekti pasirinktas ir tinkamas būdas, nes pagal apibrėžimą - bet koks karas su žiniasklaida Lietuvoje yra pasmerktas pralaimėti ir neatneša Prezidento siekiamo rezultato - veikti drauge šalies piliečių gerovei.
Antra, manykime, kad žiniasklaida logikos ribose hiperbolizavo Prezidento veiksmus ir "karu" pavadino tokius veiksmus, kurie realiai vertintini ne daugiau kaip "kerštas", "atoveiksmis", "spaudimas" ar pan. Ar tokius veiksmus galėtų leisti sau valstybės vadovas? Atsakymas būtų analogiškas. "Spaudimas", kaip tam tikros srities valdymo priemonė, tinkama hierarchinėse ir biurokratinėse struktūrose. Tuo tarpu pamatiniai žiniasklaidos veiklos principai Lietuvoje atitinka demokratinės visuomenės reikalavimus ir jos "kontrolė" yra visiškai neįmanoma. Priešingai, manytina, jog žiniasklaida Lietuvoje yra tapusi demokratijos sargu, atvirai kritikuojančiu visų valstybės valdžių veiklą. Todėl bene aktyviausių savo kritikų kontrolė yra loginė klaida.
Trečia, nors tiesioginis spaudimas Lietuvos žiniasklaidai šiuo metu iš tiesų būtų beprasmis, tačiau kartu verta analizuoti, kokios kitos įtakos gali lemti vienokią ar kitokią visuomenės informavimo priemonių poziciją. Bene dažniausiai Lietuvoje šiuo metu minimas (ir, logiška manyti, svarbiausias) yra finansavimo kriterijus, kai pinigų stygių jaučianti žiniasklaida objektyvumą aukoja didesnių finansinių srautų naudai. Tie srautai pasireiškia įvairiai: reklama, įstatyminėmis nuolaidomis (pavyzdžiui, verta prisiminti konfliktą dėl kitokio apmokestinimo sąlygų laikraštiniam ir žurnaliniam popieriui), netiesioginiais susitarimais remti su žiniasklaidos priemonėmis susijusius subjektus. Šiuo atveju verta atkreipti dėmesį į ES šalyse taikomus žiniasklaidos priemonių koncentravimo apribojimus. Nors formaliai dabartinė žiniasklaidos grupių padėtis dar neperžengia nustatytų reikalavimų.
Apibendrindamas norėčiau akcentuoti, kad "karas su žiniasklaida" tikrai neįmanomas demokratinėje visuomenėje ir tokios beprasmės (neįmanomo rezultato prasme) veiklos Prezidento institucija nevykdo. Tačiau konkrečių atvejų nagrinėjimas Lietuvoje paprastai prasideda ir išvados daromos dažnai menkai susipažinus su faktinėmis detalėmis, o kartu neįvertinus ir galimybės, kad žurnalistai kartais iš tiesų rizikingai peržengia žurnalistinės etikos normas.
Liutauras Ulevičius yra Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas ryšiams su visuomene.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
