„Labai liūdna konstatuoti, bet ligoninėje esu savo gyvenime ne pirmą kartą, ir būtent Santariškėse. Bet džiugu konstatuoti, kad geri dalykai čia nesikeičia – ir kalbu aš ne apie gražias pižamas ar maistą, o apie personalą ir jo gerumą.
Kaip pavyzdys, mane iki ašarų sugraudino – gretimoje palatoje gulėjo močiutė. Jai buvo labai baisu vienai būnant užmigti. Aš girdėjau, kaip ji sakė, jog bijo ir seselės pas ją eidavo ir sėdėdavo šalia, kol ji užmigdavo.
Tai labai aiškiai parodo, kas yra gera ligoninė ir geras personalas“, – jautrią istoriją naujienų portalui tv3.lt pasakoja Stano.
Atlikėjas nepraranda humoro jausmo ir socialiniuose tinkluose kuria šmaikščius filmukus apie ligoninės gyvenimą. Vienas jų – apie ypatingus skyriuje išduodamus rūbus.
Itin daug diskusijų sulaukia ir ligoninėse tiekiamas maistas – dažnai pacientai skundžiasi, jog jis neskanus, neestetiškai patiekiamas, maisto mažai. Stano ligoninės maitinimą taip pat švelniai pašiepė socialiniuose tinkluose.
Visgi, vyras sako, jog iš ligoninėse tiekiamo maisto per daug tikėtis ir negalima dėl labai objektyvių priežasčių:
„Svarbu yra suprasti, ką su kuo lyginame. Jeigu lyginame su geriausiais arba bent jau vidutiniais Vilniaus restoranais, tai aišku, kad šitas maistas neprilygsta. Bet tai yra pirmiausia dėl to, kad šitas maistas yra dietinis.
Mano filmukai yra juokingi ir šiek tiek pašiepiantys, bet aš suprantu, kad kalba eina apie ligoninės maistą. Jis negali būti nei aštrus, nei sūrus, nei dar kažkoks. Todėl ir reikalauti iš jo, kad jis būtų Michelin restorano lygio – neverta“.
„Aš atsimenu, kažkada, kai buvau jaunas ir labai gražus, buvo problema su maistu – ir pateikimas ir skonis. Buvo šlykštu vien nuo vaizdo. Dabar jau tikrai viskas yra normaliai. Aišku, pasitaiko kulinarinių perliukų, bet tai ligoninė, o ne restoranas“, – prisimena pašnekovas.
Atlikėjas net ir buvime ligoninėje geba atrasti pozityvią žinutę. Pasak jo, šis priverstinis „stabdis“ jo gyvenime privertė susimąstyti:
„Sėdėjau vakar kiemelyje, čia labai gražu išeiti pasivaikščioti. Tada nuėjau į koplyčią ir pamąsčiau, jog vis tik tai yra Dievo ženklas. Dievas man sako, nėra kur skubėti gyvenime, reikia ramiai sustoti ir džiaugtis kiekviena diena.
Reikia džiaugtis, kad vaikai šalia, kad šunys yra, pavasaris gražus. Pradėjęs buvau bėgti, skubėti. Kiekvienam linkiu kuo mažiau skubėjimo, lėkimo ir kuo daugiau gražių akimirkų“, – sako Stano.
