Jaunas, talentingas ir ambicingas – taip drąsiai būtų galima apibūdinti „Lietuvos talentų“ nugalėtoją akordeonistą Martyną Levickį. Pirmaisiais metais pasitraukęs iš projekto finalo, antraisiais jis užkariavo lietuvių širdis ir pelnė pripažinimą bei pirmąją vietą. Ir nieko keisto – juk apie muziką ir grojimą vaikinas svajoti pradėjo dar ankstyvoje vaikystėje.
„Lietuvos talentuose“ antrus metus vaikinas nusprendė dalyvauti todėl, kad labai norėjo laimėti. Jis neslėpė, kad pergalės tikėjosi iki pat pabaigos. Tiesa, paklaustas, koks jausmas „būti geriausiu“, vaikinas tvirtina, kad toks statusas ne tik džiugina, bet ir verčia gerokai pasitempti ir siekti didesnių aukštumų.
Groji nuo mažens. Kodėl pasirinkai būtent akordeoną, ne kitą instrumentą? Juk dažnai lietuviai šio instrumento net neatskiria nuo armonikos.
Pirmas muzikinis įspūdis buvo išgirdus fortepijono muziką. Ir, žinoma, aš juo labai norėjau groti jau būdamas vos trejų. Vis dėlto fortepijonas nėra pigus instrumentas ir niekas man jo tada nenupirko, tačiau tarsi alternatyvą krikštatėvis man pasiūlė akordeoną. Ir atsidūręs mano rankose jis „prilipo“.
Mokeisi groti ir Lietuvoje, tačiau bakalauro laipsnio sieki Britanijoje. Kodėl?
Tiesa, muzikinius pagrindus ir didžiąją dalį įdirbio gavau Lietuvoje. Šiaulių konservatorijoje praleidau daugiau nei dešimt metų besimokydamas muzikos. Esu laimingas, nes sutikau puikią mokytoją Marytę Markevičienę ir dėl jos nuoširdaus darbo ir kantrybės pasiekiau neblogų rezultatų.
Vis dėlto bebaigiant mokyklą nuolat galvojau „kas toliau“. Pamėginau įstoti į Karališkąją muzikos akademiją Londone ir man pavyko, o tada ir nebeliko abejonių, ką rinktis – Lietuvą ar Angliją. Tiesa, dabar suprantu, kad likęs Lietuvoje nebūčiau daug praradęs, būtų gaila tik neišnaudotų tarptautinių galimybių.
Kai groji, renkiesi jau parašytus kūrinius, ar bandai rašyti ir pats?
Kadangi studijuoju klasikinėje muzikos ugdymo institucijoje, tai programos būna konkrečiai apibrėžtos ir reikalavimai – labai aukšti. Kūrybinius gebėjimus galima išreikšti papildomose disciplinose... Tačiau, kad ir kaip kartais viskas būtų suvaržyta, imu kartas nuo karto ir parašau kažką savo. Tik retokai, nes laiko iš tiesų stinga.
Martynas Levickis (Fotodiena.lt/Tomas Lukšys)
Grodamas „Lietuvos talentuose“ vis uždainuodavai, ar tai dar vienas tavo talentas?
Tai mano laisvalaikio talentas. Aš mėgstu dainuoti ir tikiuosi, kad dar pavyks kada nors tai plačiau atskleisti. Galiausiai čia, Londone, su lietuviais draugais jau ruošiame vokalinius pasirodymus ir nekantriai laukiame debiuto.
Kai tavęs paklausia, ką darysi baigęs studijas, ar grįši į Lietuvą, visada sakai „nežinau“. Kaip pats įsivaizduoji savo ateitį?
Sunku kažką įsivaizduoti, nes niekada nežinau kaip prasidės mano kitas rytas. Esu atviras daugeliui idėjų ir visada su nekantrumu noriu viską išbandyti. Tačiau studijos jau įpusėtos ir jau ne už kalnų diplomas, norisi turėti galvoje planą ateičiai. Čia ir susiduriu su dilema: ar likti Anglijoje, ar keliauti į kitą šalį, o gal visgi grįžti į Lietuvą?
Esi sakęs, kad tavo bendramoksliai džiaugiasi palaikymu iš savų šalių, stipendijomis, tau gi Lietuva neskiria nė cento. Kaip manai, kokią žalą tokia valstybės politika daro talentingiems žmonėms?
Politikuoti nesinori. Pripažinsiu, kad yra liūdna, kai aplink matai kolegas studijuojančius ir besidžiaugiančius gyvenimu. Esu net girdėjęs, kad, pavyzdžiui, kai kurie Londone studijuojantys kinai net nesivelka drabužių antrąkart – panaudoja ir meta lauk. Tai puikiai apibrėžia jų finansines galimybes.
Tuo tarpu mūsų šalis neprilygsta jokiai didžiajai pasaulio šaliai ir negali prilygti. Dėl to puikiai suprantu, kad ir galimybių remti žmones, kurie net nepasilieka Lietuvoje, nėra. Kita vertus, juk mes – toji tautos dalis, kuri skelbia žinią pasauliui apie Lietuvą ne kaip vagių ir savižudžių kraštą, o kaip stiprų kultūrinį ir meninį potencialą turinčią valstybę. Tiesa, mūsų niekas neprašo to daryti, todėl jei jau aš pasirinkau tokį kelią, tikrai neketinu kaltinti Lietuvos už tai, kad neremia mano studijų. Kas žino, gal kada ir parems?..
Galų gale, visada reikia pagalvoti ne tik apie vasltybę, bet ir apie miestus. Mano gimtasis miestas, Šiauliai, man davė daug, ir už didžiąją dalį paskatos turiu būti dėkingas tik jiems.
Martynas Levickis (Fotodiena.lt/Tomas Lukšys)
Pragyvenimui užsidirbti mokydamas muzikos. Ar lengva mokytojo duona?
Bet kokia duona yra daug lengvesnė, kai dirbi su malonumu. Mokytojo darbas man yra džiaugsmas. Su šypsena išeinu kiekvieną šeštadienį iš namų į darbą, nes žinau, tai ką darau yra prasminga ir vertinga ne tik man. Tačiau kartu tai ir nemenka atsakomybė.
Esi ne kartą minėjęs, kad tau patinka elektroninė muzika ir norėtum bendro projekto su jos kūrėjais. Ar Lietuvoje matai kažką, su kuo norėtumei groti?
Aš atviras idėjoms. Laiko tam daug neturiu, ypač šiuo metu, bet svarbiausia yra sutikti reikiamus žmones reikiamu laiku. Panašu, kad vienas toks projektas jau pradeda vystytis. Tik ne Lietuvoje.
Kaip turėtų atrodyti tavo svajonių koncertas?
Kaip tik šiuo metu svajoju apie koncertų seriją Lietuvoje „Koncertai ant stogų“. Norėčiau išsirinkti kelis miestus bei juose esančius pastatus ir surengti koncertus ant stogų. Tikiuosi, kad tai bus šią vasarą ir tikiuosi, kad sugebėsiu pristatyti kuo įvairesnę programą ir pristatyti akordeoną ir rimtai, ir patraukliai.
Koks jausmas apima, kai tampi geriausiu? Tu juk ir daugelio konkursų prizinių vietų laimėtojas.
Mane tai įpareigoja. Tikriausiai niekada neteko normaliai iki galo pasidžiaugti euforija tapus „geriausiuoju“. Ta akimirka, kai tave paskelbia nugalėtoju, atrodo didinga ir graži, bet kitą dieną tu turi „nešti“ tą statusą ir neleisti sau „pjaut grybo“.
Prieš metus, kai dalyvavai „Lietuvos talentuose“ pirmą kartą, buvai vienintelis su akordeonu. Šiemet akordeonistų kur kas daugiau. Kaip manai, ar tai tavo nuopelnas garsinant ir gerinant instrumento vardą?
Džiaugiuosi, kad mano kolegos, netgi tie, kurie kritikavo šį šou prieš metus, ėmė ir sudalyvavo šiais metais. Kas žino, gal jie kitais metais turės ambicijų laimėti? (šypsosi).
Mes, akordeonistai, visame pasaulyje esam pamišę dėl akordeono įvaizdžio ir nuolat norime būti lygiaverčiai kitiems, todėl akordeonistų gausa projekte – tikrai ne mano nuopelnas ir čia sau „medalio nekabinu“.
Tiesa, pats neretai galvoju, kad mes truputį „perspaudžiame“ su tokiu demonstravimusi. Jau pats savaime akordeonas yra išskirtinis instrumentas, todėl jo nereikia tapatinti su niekuo. Net ir armonikos giminystė visai negėdinga. Man tik norisi išryškinti visas geriausias akordeono savybes, nes blogų jis neturi.
Martynas Levickis (Fotodiena.lt/Tomas Lukšys)
Dalyvaudamas „Lietuvos talentuose“ sakei, kad dalyvausi tol, kol laimėsi. Tačiau laimėjai. Ar tai reiškia, kad lietuviai prarado progą tavęs klausyti?
Tikrai ne. Lietuvoje visada maloniausia koncertuoti, tad projektų ir pasirodymų tikrai bus. Gal netgi pavyks išleisti kompaktinę plokštelę.
Ką darysi su laimėtais pinigais?
Visi pinigai turi vieną savybę – jie yra išleidžiami. Tikrai neslėpsiu kojinėje (šypsosi). Manau, tai gera paspirtis mano studijoms, bet norėtųsi juos panaudoti prasmingiau.
Kaip reagavo artimieji sužinoję, kad laimėjai „Lietuvos talentus“?
Visi labai norėjo kad laimėčiau. Visa giminė buvo susitelkusi ir nekantriai stebėjo „Lietuvos talentų“ finalą. Žinoma, ačiū jiems, kad jie ne tik sėkmės linkėjo, bet ir balsavo. Esu tikras, visi buvo labai laimingi sužinoję rezultatą.
Ar daug „Lietuvos talentų“ studijoje turėjai gerbėjų ir tave palaikančių?
Nežinau. Savo artimųjų nedaug, o palaikančių fanų, tai, regis, buvo ne vienas. Nemažai žmonių matė mane kaip nugalėtoją, nors paskutinėmis akimirkomis tuo tikėti pačiam jau buvo labai sunku.
Kaip pats vertini savo pasirodymą „Lietuvos talentų“ finale?
Vertinti save sunku. Visada žiūriu kritiškai ir neatlaidžiai, bet buvo kas buvo. Manau, galėčiau ir netgi privalėčiau tokiose scenose pasirodyti daug geriau.
