Tokia veikla – išsigelbėjimas nuo vienatvės ir netgi depresijos, sako žmonės. Neretai į senelių darželį tėvus atveda vaikai, taip, kaip jie kadaise atvesdavo savo atžalas.
Marijampolietė Janina su šypsena atkeliauja į vienoje miesto mokyklų įkurtą dienos centrą senjorams „Židinys'“ arba, kitaip sakant – senelių darželį. Ten Janinos jau laukia būrys kitų senjorų. Ir taip keturis kartus per savaitę. Marijampolės senjorai renkasi nuo pačio ryto į specialiai senelių darželiui įrengtas patalpas ir ten smagiai leidžia laiką.
Šiuo metu grupėje – 25 senjorai. Žmonės dėkoja Dievui ir tokios idėjos sumanytojams: esą, jei ne ši veikla – vienatvė iš proto išvestų.
„Dar kojos neša, dar protas šiek tiek irgi veikia ir pirmyn, kaip sakoma. Nežinau, kiek dar Dievulis leis, bet stengsiuosi dar“, – sako marijampolietė Janina.
Daugelis šių senjorų gyvena vieni, o vienatvė, teigia jie, tik depresiją gali sukelti. Ypač dabar, kai dienos ženkliai sutrumpėjo ir anksti temsta. Tad nuo vienatvės ir depresijos senjorai gelbėjasi dainuodami, užsiimdami įvairiais rankdarbiais, kartu keliaudami, koncertuodami ar tiesiog bendraudami vieni su kitais. Kai kuriuos senjorus į darželį atvedė vaikai ar giminaičiai.
„Atėjau, nes viena namuose, nusibodo jau. Pusbrolio dukra mane paskatino, sako, kad nebūtų vienai nuobodu – eik. Na, ir atvedė mane iki čia, iki durų“, – pasakoja marijampolietė Birutė.
Pirmasis toks senelių darželis prieš kelerius metus buvo įkurtas Alytuje. Idėja pasiteisino, tad panašūs dienos centrai pradėjo kurtis ir kituose miestuose. Šio centro Marijampolėje vadovė sako, kad veikla ir kurta pagal vaikų darželio modelį. Tik, žinoma, senjorų neguldo pietų miego ir neliepia valgyti košės. Centras veikia ketverius metus, o lankytojų tikrai netrūksta.
„Pasitvirtino ta mūsų idėja, lūkesčiai. Žmonės mažiau vartoja medikamentų, linksmesni, draugiški vieni kitiems. Pasikalba, pasisako savo bėdas, rūpesčius ir ta diena gražesnė būna“, – kalba centro vadovė Lina Bijūnaitienė.
Neretai senjorai ateina po artimųjų mirties. Birutė – viena pirmųjų senelių darželio lankytoja. Prieš ketverius metus moteris išgyveno skaudžią netektį.
„Sunku būtų. Tikriausiai reikėtų į depresiją pasinerti. Bet jos man labai padėjo. Sūnus ir dukra labai džiaugėsi, kad mane išjudino. Net ir giminės baisiai džiaugėsi, kad aš pasidariau laisvesnė, drąsesnė“, – kalba Birutė.
Senjorai ten būna gerą pusdienį. Socialinė darbuotoja Karolina sako, kad centro lankytojai noriai imasi įvairiausių veiklų.
„Turime labai šaunų koletyvą, visi nori prisidėti, labai yra aktyvūs, prisideda prie įvairiausių renginių. Noriai klauso manęs, mane laiko savo mokytoja ir tai, ką jiems pasiūlau – visą laiką priima ir kartu randame kompromisą“, – tvirtina socialinė darbuotoja Karolina Uldinskaitė.
O kad laikas neprailgsta, sako ir patys darželio lankytojai. Senjorai atsineša užkandžių, o kartais kartu gamina ir kažką gardaus.
„Atvedė draugė. Po ligos gulėjau ir paskui pasitaisiau, ir atėjau“, – sako marijampolietė Stasė.
„Man ypatingai viena veikla patinka – tai dainavimas. O jeigu ką daro – tai prisidedu visada. Vienutėlė namie. Vaikai išvažinėję. Atvažiuoja, aplanko, bet žinote...“, – sako marijampolietė Zita.
Senjorai turi susimokėti mėnesinį nario mokestį – Marijampolėje nuo 5 iki 10 eurų, kas kiek gali. Tiesiogiai tokių centrų valstybė neremia – lėšos gaunamos iš įvairių projektų.
