Ar protestuoja tik neadekvatūs žmonės?
Nesirengiu analizuoti VU absolvento poelgio, kuris jau sukėlė rezonansą akademinėje Lietuvoje. Aukštojo mokslo baigimo diplomo sudeginimas yra drastiškas veiksmas, už kurio slypėti gali patys įvairiausi motyvai ir žmogiškos dramos bei krizės.
Paprastai tokie simboliniai gestai ir drastiški poelgiai turi savo konkrečias priežastis – norą kažkam kažką įrodyti arba į vieną protesto gestą suvesti visą savo skausmingą patirtį, per ilgesnį laiką įgytą grupėje ar aplinkoje, su kuria įvyko gilus individo konfliktas.
Kad ir kaip būtų, šiuo atveju daug ko nežinau, todėl nei teisiu, nei analizuoju šitą desperatišką jauno žmogaus poelgį. Bet žinau, kad neprotingiausia, ką mes galime daryti tokioje situacijoje – tai pulti smerkti, kriminalizuoti ar net klinikalizuoti šį atvejį.
O mėginimų klinikalizuoti jį būta jau pirmuosiuose akademinių pareigūnų komentaruose – visai kaip sovietmečiu, kada su sistema nesutinkantis žmogus būdavo iškart vaizduojamas kaip psichikos ligonis. Protestuojančio studento laikymas psichiškai neadekvačiu yra giliai amoralus gestas, nedarantis garbės mūsų akademinei sferai.
Kas geriau – studijų procesas ar jų rezultatai?
Ar nevertėtų mums, akademiniams žmonėms, geriau paklausti pačių savęs – ar mūsų studentai yra laimingi? Ar daug pastaraisiais metais matėme laime spinduliuojančių ir gyvenimo džiaugsmo kupinų studentų, kurie universitete patirtų gražiausias savo gyvenimo akimirkas? Ne susigūžusių, bijančių gauti žemesnį įvertinimą, nedrįstančių kreiptis į profesorių ar docentą, o laimingų ir nebijančių šitą parodyti savo aplinkai?
Ne siekiančių patikti dėstytojams, įsiteikti administracijai, siekti susipažinti su ministerijų klerkais ir padaryti greitą karjerą, t.y. greičiau pabėgti nuo studijų proceso ir atsikratyti juo, o, priešingai, svajojančių apie tai, kaip būtų galima pratęsti pačias studijas kaip savaime prasmingą veiklą, užuot šokus strimgalviais prie jų galimų rezultatų?
Ar dažnas atvejis Lietuvoje yra studentai, nepriklausantys studentų aristokratijai (studentų atstovybėms, privilegijuotoms šeimoms, politinių partijų „kadetams“ ir pan.), kurie mėgautųsi kaip tikra savo gyvenimo laime pačiomis studijomis, diskusijomis, knygų skaitymu ir akademiniu rašymu?
Ar daug matėme studentų, kuriuos liūdintų ne žemesnis egzamino įvertinimas, o kūrybinio projekto pabaiga, atsisveikinimas su kūrybiniu darbu (pvz., kursiniu arba bakalauro darbu) ar pati studijų pabaiga? Kitaip tariant, ar daug matėme jaunų žmonių, kurie svajotų apie žavaus akimirksnio sustabdymą ir studijų ištęsimą dėl jų pačių, o ne dėl sertifikato ar diplomo?
Anaiptol neapibendrinu ir nesuabsoliutinu – laimei, tokių studentų esama, ir aš pats tokių studentų turiu. Bet jie yra akivaizdi mažuma. Dauguma Lietuvos studentų nori greičiau tapti suaugusiais ir pabėgti nuo jaunystės. Mūsų socialinė tikrovė neleidžia nors kiek ilgiau pabūti vaikiškam arba jaunam. Geriau joje iškart gimti vidutinio amžiaus.
Ar liko Lietuvoje jaunų žmonių?
Bene simptomiškiausia, kad tokia socialinė tikrovė neleidžia mūsuose atsirasti jaunam maištaujančiam inteligentui. Neretai kyla įspūdis, kad esame saujelės žilų kitamanių ir jaunų konformistų bei karjeristų visuomenė.
Mes neturime protestuojančio ir kontroliuojančių struktūrų nebijančio intelektualaus jaunimo. Mūsų jaunimas arba emigruoja (neretai tai pralaimėjimo ženklas), arba atkakliai siekia kaip galima greičiau įsijungti į kietą suaugusiųjų tikrovę.
Mūsų socialinė tikrovė neleidžia jaunimui sukurti alternatyvų – alternatyvų tai socialinei ir moralinei tvarkai, kuri jau studijų metais yra pateikiama kaip vienintelė ir nekvestionuojama. Jauni žmonės čia netrunka tapti tokiais pat instrumentalistais ir jokių sentimentų neturinčiais pragmatikais, kokie yra juos supantys suaugę mūsų laikų herojai.
XIX amžiaus rusų filosofas Piotras Čaadajevas, po savo Filosofinių laiškų publikavimo brutaliai nutildytas Rusijos caro Nikolajaus I cenzūros, paskelbtas pamišėliu ir kasdien lankytas gydytojo, kartą sėdėjo draugijoje. Joje Visarionas Belinskis ir kiti maištingi inteligentai ginčijosi dėl jaunų žmonių situacijos Rusijoje. P. Čaadajevas ilgai tylėjo, o po to tik paklausė: „Nejaugi jūs manote, kad Rusijoje dar liko jaunų žmonių?“ Vis dažniau man norisi šito paklausti apie Lietuvą.
Pamenate Hamelno miesto žiurkininką (veikiausiai užsimaskavusį šėtoną) iš viduramžių vokiečių legendos? Jis užburtos fleitos melodija išviliojo iš miesto gausybę jį užplūdusių žiurkių ir jas prigirdė upėje, bet vėliau, negavęs žadėto atlygio, tos pačios fleitos melodija iš miesto išviliojo visus vaikus, palikdamas Hamelną natūraliam išmirimui.
Tai įspūdinga alegorija. Už savo klystkelius visuomenė brangiai sumoka vaikų ir jaunų žmonių praradimu. Kas yra mūsų Hamelno miesto žiurkininkas? Globalizacija? Europos Sąjunga? Ar mes patys su savo ekonomine-politine ir akademine nomenklatūra, gerontokratija ir nemeile jauniems žmonėms?
Ar mūsų dėstytojai myli studentus ir savo darbą?
Prisipažinsiu, netikiu, kad gilesnė integracija į ES ir Vakarų Europos universitetų įtaka bei patirtis savaime pakeis studentų jausenas ir būsenas Lietuvos universitetuose. Juk dėstytojai ir studentai netaps tikrais kolegomis ir akademiniais bičiuliais vien todėl, kad sužinos, jog taip elgiamasi kitur. Tai iliuzija.
Kita vertus, šiuo požiūriu geriau pasikliauti JAV, o ne Europos universitetų patirtimi. Europos universitetai yra gerokai hierarchiškesni ir biurokratiškesni nei JAV, juose profesoriai nuo studentų yra daug labiau nutolę nei amerikiečių universitetuose.
Geriausiuose JAV koledžuose ir universitetuose profesoriai yra visų pirma dėstytojai, akademinės kūrybos ir pedagoginio darbo meistrai, kuriems sistema sukuria puikias darbo sąlygas, bet sykiu išsunkia kaip dėstytojus ir akademinius kūrėjus, užuot vertusi dirbti techninį darbą ir rašyti nesibaigiančias ataskaitas bei projektus (beje, iš tikrųjų gerame ir save gerbiančiame universitete tai yra techninio personalo darbas).
O mūsų universitetuose dėstytojai yra nualinti neaiškumo, nesaugumo, netikrumo, kone kasdien besikeičiančių taisyklių, permanentinės transformacijos ir amžinai fiktyvių reformų, sykiu profesionalumo ir pasiekimų vertinimo kriterijų ignoravimo ir pan. Ar jie laimingi dirbdami savo darbą?
Tad štai retoriniai klausimai: ar gali būti laimingi studentai, kuriems dėsto frustracijų ir priespaudos kamuojami, o dažnai ir laimės bei prasmės savo profesijoje neradę dėstytojai? Ar gali nelaisvi žmonės išugdyti laisvus žmones? Ar gali laimės neradę padaryti laimingais kitus, o beprasmybės kankinami – suteikti prasmės pojūti?
