• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pašnekovai vieningai teigia, kad Lietuvoje nėra kultūros mecenavimo tradicijų, tad ir kalbėti tegalima apie pavienius mecenavimo atvejus.

REKLAMA
REKLAMA

Tam nebuvo palanki istorinė situacija, be to, pasak ekonomisto Vytauto Kančio, nepalankus kultūros politikos reguliavimo modelis. „Privatus kapitalas turi turėti naudą iš mecenavimo, pavyzdžiui, nuolaidų. Tuomet į biudžetą bus surenkama mažiau lėšų, tad valstybė pati finansuoja kultūros sferą“, – sako jis. 

REKLAMA

Pašnekovai pabrėžia, kad mecenavimo faktą turi lemti ne pinigų kiekis, o supratimas apie mecenavimo prasmę ir vertę.

Lietuvoje mecenavimo proceso eiga atvirkščia „Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros“ direktorius Gediminas Rutkauskas sako tik atsargiai galintis teigti, kad Lietuvoje kultūrinio paveldo mecenavimas prasideda: esą mecenavimo iniciatyvą mūsų šalyje liudija pavieniai atvejai, kurie negali patvirtinti šios veiklos sistemiškumo.

REKLAMA
REKLAMA

„Galima užčiuopti, kad yra daigeliai, bet kad tai pradžia... Pradžia būtų galima vadinti, jeigu būtų kažkas sistemiško: kai vienoje, antroje, trečioje vietoje pamatai iniciatyvą. Dabar žinome tik pavienius atvejus“, – sako jis.

G. Rutkauskas pamini neseną restauruotos pranciškonų Ordino vienuolyno ansamblio Suzinų koplyčios frontono viršūnės atvejį. Istorinis paveldas buvo sutvarkytas iš privačių lėšų, tačiau, kaip atkreipė dėmesį lrt.lt pašnekovas, ne pats mecenatas surado objektą, bet agentūra kreipėsi dėl finansavimo. Tai, pasak pašnekovo, rodo kiek iškreiptą mecenavimo proceso eigą Lietuvoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Mūsų agentūra siuntė per šimtą laiškų į įvairias įmones ir prašė padėti finansuoti restauravimą. Gavome atsakymų, kad jų prioritetai kiti, kad jie finansuoja kažką kita ir pan. Ir tai buvo didžiųjų Lietuvos statybos bendrovių atsakymai.

Mecenavimą įsivaizduoju kiek kitaip: mecenatas pats turi ieškoti ir rinktis, kam skirti lėšų, kas jam atrodo vertinga ir prasminga. O mes dabar elgetaujam“, – situaciją nusakoja „Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros“ vadovas.

Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė Birutė Kulnytė pabrėžia, kad Lietuva neturi mecenavimo tradicijos – istorinė situacija nebuvo tam palanki, todėl mecenavimas „neturėjo eigos ir neišsivystė“. Tad Lietuvos situacijos, jos nuomone, lyginti su kitų valstybių, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos, nebūtų adekvatu.

REKLAMA

„Pavyzdžiui, Britų muziejuje yra daugybė nupirktų, atvežtų vertybių. Jas nupirko ir mokslininkus, renkančius medžiagą, finansavo kažkoks lordas, kuris buvo ne tik dykaduonis, bet ir kultūros žinovas“, – pateikia pavyzdį pašnekovė.

Šiuolaikinės mecenatystės „Gedimino kalnas“, pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės, yra dailininko Kazimiero Varnelio dovanota kolekcija. „Nes tai yra vienintelė Lietuvoje tokia savo verte, apimtimi dovana. Ji leido atsirasti nebūtam dariniui Lietuvoje – buvo įkurtas dailininko namas-muziejus“, – sako B. Kulnytė.

REKLAMA

Ji priduria, kad Lietuvos nacionalinio muziejaus ištakos taip pat susijusios su mecenatyste: kultūros istorikas, kolekcininkas grafas Eustachijus Tiškevičius dar 1855 m. gegužę Vilniuje įkūrė Senienų muziejų, kuriame eksponavo asmeninę kolekciją.

Gali, bet nesupranta, arba supranta, bet negali

Lietuvos dailės muziejaus LDK valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus vedėjas Vydas Dolinskas komentuodamas kultūros mecenavimo situaciją Lietuvoje pabrėžia, kad dažnai turtingi žmonės, galintys paremti kultūrą, arba neturi supratimo, kad tai verta daryti, arba neturi nuovokos apie meno kūrinius ir jų vertę, o nuovoką turintys (pavyzdžiui, menotyrininkai), retai turi pinigų ir negali kaupti meno kolekcijų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Sakykim, Belgijoje, Austrijoje ir pan. kolekcininkai: čia meno kolekcijas kaupia 3–4 ar daugiau šeimos kartų. Jie turi visai kitokį supratimą apie meno kūrinius: dažniausiai patys yra ekspertai, menotyrininkai ar istorikai. Lietuvoje yra sudėtingas meno vertybių supratimas: šioje srityje kol kas nelabai dera pinigai ir kompetencija“, – sako jis.

Istoriko teigimu, išeitis būtų galimybių remti turintiems žmonėms konsultuotis su menotyrininkais ir muziejininkais, tačiau kitas svarbus aspektas – sukauptos meno kolekcijos turi būti kam nors dovanotos, turi būti viešai rodomos, o tai Lietuvoje nutinka retai. Su tuo sutinka ir Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė.

REKLAMA

„Iš tikrųjų tai [dovanojimo – lrt.lt] reti pavyzdžiai Lietuvoje. O ir pačių kolekcijų nėra daug. Štai M. Žilinsko, A. Miškinio kolekcijos buvo padovanotos. Dabar iš žymesnių – Edmundo Armoškos kaupiama kolekcija, ypač tapybos. Kas su ja bus, nežinau“, – vardija V. Dolinskas.

„Turbūt turtingieji negalvoja, kad ir muziejams derėtų padėti – jie perka sau. Ypač vertinga lituanistinė medžiaga, nes ji darosi retesnė. Kartais jiems [turtingiems žmonėms – lrt.lt] nupirkti, atrodo, nebūtų brangu, bet tai yra ir verčių suvokimas. Be to, dažnai investuojama į namuose turimą kolekciją, o tai yra asmeninės kolekcijos, kurios ateityje galbūt papildys kokį nors muziejų“, – sako B. Kulnytė.

REKLAMA

Mecenatams nepalanki sistema

Lrt.lt pašnekovai pabrėžia, kad Lietuvoje kultūros sričiai daugiausia lėšų skiria pati valstybė. Tai priklauso nuo kultūros politikos reguliavimo modelio. Be to, esama sistema nėra palanki kultūros mecenavimo tradicijoms vystytis, nors vis daugiau privataus kapitalo yra kultūros srityje.

„Jeigu Lietuvą palyginsiu, pavyzdžiui, su Rusija, visi nusišypsos. [...] Tarp muziejininkų sklando legenda, kad [Rusijos meno vertybių, esančių užsienyje, nupirkimas ir padovanojimas savo šaliai] yra buvusio Rusijos prezidento, dabartinio premjero Vladimiro Putino pradėta tradicija: turtingi žmonės privalo nupirkti, jeigu mato užsienyje Rusijos turtą, ir padovanoti Rusijai. Tai toks valdžios valios ženklas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lietuvoje kultūrą daugiausia finansuoja valstybė“, – atkreipia dėmesį B. Kulnytė.

Tai pabrėžia ir ekonomistas, Vilniaus universiteto dėstytojas Vytautas Kančys.

„Kultūros politikos formavimui Lietuvoje yra taikomas valstybinis reguliavimo modelis, tad atitinkamai mecenavimo arba privačių lėšų pritraukimo klausimas yra mažiau aktualus.

Privatus kapitalas turi turėti naudą iš mecenavimo, pavyzdžiui, nuolaidų ar pan. Bet tuomet į valstybės biudžetą bus surenkama mažiau lėšų. Kadangi taikomas valstybinis reguliavimo modelis, valstybė yra suinteresuota turėti pakankamas pajamas biudžete, tad pati finansuoja kultūros sferą“, – aiškina V. Kančys.

REKLAMA

Taigi pati valdymo sistema nėra palanki mecenatams, tačiau ji, pasak V. Kančio, negali būti pakeista per trumpą laiką.

„Kai kalbame apie valstybinį reguliavimo modelį, negalima sakyti, kad jį galima pakeisti per 2–3 dienas ar kad situaciją gali pakeisti atėjusi nauja politinė jėga. Modelį sąlygoja aplinka, susiklosčiusios tradicijos ir pan. Mes paveldėjom tokią sistemą. Ją iš karto pertvarkyti į liberalų valdymo modelį, kuriame vyrautų privalus kapitalas, nėra taip paprasta – neįmanoma iš karto. Bet palaipsniui matome, kad vis daugiau privataus kapitalo dalyvauja kultūroje“, – pastebi lrt.lt pašnekovas.

REKLAMA

Pasak V. Kančio, Europos Sąjungos šalyse vyrauja liberalus kultūros valdymo modelis, dėl to anksčiau ar vėliau privataus kapitalo dalis bendrame Lietuvos kultūros finansavimo katile didės ir ji didėja jau dabar, tik dirbtinai spartinti šio proceso nereikėtų – Lietuvos, mažos valstybės, rinka yra per daug silpna.

Mecenavimas – įkvepia arba ne

Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovės B. Kulnytės pasakojimu, nemažai vertybių muziejams dovanoja vyresnio amžiaus inteligentai, taip pat išeiviai.

Kolekcininkas, antikvarinio knygyno-salono savininkas Vidmantas Staniulis paklaustas, kaip sugalvojo tapti mecenatu, lrt.lt paaiškino: „Gyvenime yra taip, kad daug maloniau duoti negu imti“.

REKLAMA
REKLAMA

V. Staniulis sostinėje atkuriamiems Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmams padovanojo vertingą ir retą leidinį – teologo, jėzuito Mykolo Radau retorikos paskaitų leidinį „Orator extemporaneus, seu artis oratoriae breviarium bipartitum...“, išleistą Leipcige 1664 metais. „Internete pasižiūrėjau, ką yra nusipirkę Valdovų rūmai ir man pasidarė labai liūdna, kad jie nesugeba nusipirkti to, ko reikia, tad nusprendžiau padovanoti“, - pasakoja jis.

Valdovų rūmai sulaukė ne vieno mecenato paramos: štai verslininkai broliai George‚as, Oliveris ir Nicolausas Lietuvai dovanojo 1560 m. Lietuvoje arba Vengrijoje sukurtą ir su legendinio Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos brolio Grigaliaus asmeniu siejamą unikalią sidabrinę paauksuotą taurę (mecenatams, Valdovų rūmų atstovų teigimu, ji kainavo apie 800 tūkst. litų); lietuvių kolekcininkas Edmundas Armoška Valdovų rūmams dovanojo XVI a. vidurio italų Renesanso meistrų sukurtą marmuro skulptūrą, vaizduojančią Genujos valdovą Andrea Doria ir kt. pavyzdžiai.

Istoriko, Lietuvos dailės muziejaus LDK valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus vedėjo V. Dolinsko pasakojimu, šie pavyzdžiai buvo užkrečiantys. „Vieni tai darė galbūt iš noro neatsilikti, kitiems tai buvo tiesiog paskata. Iš tikrųjų žmonės labiau pradėjo domėtis galimybe paremti Valdovų rūmų projektą.

REKLAMA

Ir galbūt ne tiek meno kūriniais, bet aukojo sumas vieno ar kito objekto įrengimui. Pavyzdžiui, viena bendrovė [lrt.lt pavadinimas žinomas – lr.lt] skyrė 100 tūkst. litų istorinės krosnies atkūrimui. Lietuvių išeiviai nutarė Valdovų rūmuose gotikinę salę padėti įrengti“, – pavyzdžius vardijo pašnekovas.

Tuo tarpu G. Rutkauskas atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, Suzinų koplyčios frontono viršūnės restauravimo atvejis nebuvo užkrečiantis pavyzdys.

Svarbus grąžos aspektas

Pasak G. Rutkausko, Lietuvoje kultūros mecenavimas yra „radikaliai išsigimęs“, mat tikras mecenatas, pašnekovo teigimu, neturėtų būti žinomas. „Tai pagrindinė mecenavimo sąlyga, o tokių atvejų, sakykim, istorinio paveldo srityje, aš nežinau. Visi nori sublizgėti“, – atkreipia dėmesį jis.

V. Dolinskas sako esą vieni mecenatai norintys būti anonimais, kiti – ne. „Tai priklauso nuo paties mecenato. Iš tiesų yra įvairios pasaulinės praktikos“, – pastebi lrt.lt pašnekovas.

G. Rutkausko teigimu, Lietuvos mecenatai nuo užsienio šalių skiriasi ir tuo, kad jiems svarbus faktorius – grąža. „Jeigu jie nemato grąžos, niekada nieko ir neduos“, – komentuoja jis.

REKLAMA

Ir ekonomistas V. Kančys, ir antikvarinio knygyno savininkas V. Staniulis sako, kad mecenavimas yra susijęs su grąžos aspektu. „Yra tokia lotyniška patarlė: „Duodu, kad gaučiau“. Tame yra tiesos“, – įsitikinęs V. Staniulis.

„Pirmiausia reikia išsiugdyti supratimą, kad tai [remti kultūrą – lrt.lt] verta daryti, nes, pavyzdžiui, dovanotas daiktas amžiams lieka kažkurioje institucijoje (aišku, jeigu nebus sunaikintas karų ar pan.) ir visada liudys tą žmogų.

Tai yra savotiškas įsiamžinimas. Paminklo sau pasistatymas“, – sako istorikas V. Dolinskas.

Monika Kutkaitytė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų